- Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareikalavo, kad Vakarai nesikištų į būsimus šios šalies parlamento rinkimus... Visas pasaulis puikiai žino, kad Rusija niekada niekur nesikiša... Ar toks reikalavimas yra prasmingas ir kam iš tikrųjų jis skirtas?

- Pradėkime nuo to, kad visais laikais visi kišosi į svetimų valstybių reikalus. Tai yra tiesiog aksioma ir taip visada bus ateityje, kol egzistuos bent viena valstybė. Kalbant konkrečiai apie Rusiją, savo metu mes su broliais lenkais jiems net carus parinkdavome - pakanka prisiminti Dmitrijų Apsišaukėlį (rus. - Lžedmitrijus) ar kunigaikštienę Jelizavetą Tarakanovą, puikiai atlikusius rusiškų carų pakaitalų funkcijas... Natūralu: rusai kiša nosį į Jungtinių Valstijų rinkimus, Jungtinės Valstijos kiš nosį į rusiškus rinkimus. Galvoti, jog Džo Baidenas (Joe Biden) turi galimybę ar pasirinkimą nesikišti, būtų labai naivu. Ar V.Putinas gali kaip nors šito išvengti? Žinoma, kad ne - jis tiesiog rėžia pareiškimą, kuris atlieka tokią pačią funkciją, kaip kaklaraištis... Jei šito nebūtų pasakęs, tiesiog reikštų, kad jis galbūt jau nevykdo pareigų... Tačiau, sutikime, į jo reikalus nesikišti yra tiesiog neįmanoma...

- Tuo metu daug kalbama, esą Rusijos opozicija stiprėja, darosi labiau organizuota, štai net protesto akcijas jai pavyksta surengti... Ar šis faktorius gali kaip nors padėti opozicijai būsimuose Dūmos rinkimuose? Ar Rusijos parlamente gali atsirasti tikrų, o ne Ziuganovo-Žirinovskio tipo, kišeninių opozicionierių?

- Aš esu matęs, kai situacija pasikeisdavo tiesiog per naktį... Todėl šiandien pasakyti, kad būtinai viskas Rusijoje vyks pagal V.Putino scenarijų, būtų neteisinga. Juo labiau kad iki rinkimų dar daug laiko ir dar daug kas gali įvykti. Teiginys, kad opozicija dabar stipresnė, nei anksčiau, iš esmės yra teisingas - galima tikėtis, kad tam tikra rimtesnė opozicijos grupuotė į būsimąją Dūmą paklius. Bet, sprendžiant iš šios dienos realijų, reikia konstatuoti, kad V.Putinas kol kas visiškai kontroliuoja situaciją ir tikėtis, kad valdžia praloš rinkimus, tikrai nereikėtų.

- Kaip tik Europos Žmogaus Teisių Teismas rėžė pareiškimą, jog Rusija turi nedelsiant paleisti opozicionieriumi vadinamą Aleksejų Navalną... Itin keistas pareiškimas, kvepiantis teisiniu nihilizmu: patinka kam nors ar ne, bet A.Navalnas yra nuteistas vietos teismo ir keistai atrodo, kai kažkas iš užsienio nurodinėja, kaip iš tikrųjų reikia teisti, ką sodinti, ką paleisti... Galbūt europiečiai galėjo tuo susirūpinti anksčiau?

- Žinoma, galima pasijuokti ir taip: jeigu Europoje kam nors A.Navalnas buvo labai reikalingas, galėjo jo neišleisti atgal į Rusiją, palaikyti pas save... Kaip ne kartą esame minėję, mes nesame patys didžiausi pono A.Navalno gerbėjai ir tikrai nemanome, kad mūsų, t. y. Lietuvos, interesams jis kaip nors būtų išskirtinai naudingas asmuo. Žaidimas, kuris dabar vyksta aplink A.Navalną, žinoma, yra išnaudojamas tiek įvairių verslo grupuočių Rusijoje, tiek ir Vakaruose. Netgi garsusis vamzdis „Nord Stream 2" yra siejamas su A.Navalno istorija. Tad manyti, jog čia kalbama tik apie pažeidžiamas „žmogaus teises", būtų be galo naivu...

- Rusija, Turkija ir Iranas šią savaitę iš Izraelio pareikalavo liautis skraidyti virš Sirijos teritorijos ir bombarduoti. Ar tai reiškia, kad šios trys šalys vienijasi į kažkokį karinį aljansą? Kas juos paskatino vienu metu padaryti tokį pareiškimą?

- Manau, čia reikėtų įžvelgti labiau visų trijų priešiškumą Izraeliui, negu bandymus vienytis, siekiant kažkokių bendrų tikslų, juolab kad tų bendrų tikslų nėra. Pavyzdžiui, Turkija ir Iranas turi daugybę nesutarimų ir manyti, kad galimas jų tarpusavio susitarimas, tikrai nereikėtų. Lygiai tas pats yra tarp Turkijos ir Rusijos: jeigu apžvelgtume artimiausius 300 metų, pastebėtume, jog Turkija visada buvo vienu pagrindinių Rusijos priešininkų ir jokių bendrų interesų šios šalys niekada nerasdavo. Neverta galvoti, kad visos turkų ir rusų nesantaikos priežastys dabar yra galutinai išnykusios... Taigi, mes stebime nedidelį susivienijimo prieš izraeliečius epizodą - nieko daugiau. Na, o Iranas puikiai supranta, jog jo politika sunaikinti Izraelį turi remtis kažkokių kitų kaimynų interesais, todėl jie kuria laikiną aljansą, tačiau artimiausioje ateityje jis neturi jokios perspektyvos.

- Sakartvele atsistatydino premjeras, pranešama apie tam tikrus neramumus dėl galimo rinkimo klastojimo... Vėl Kaukaze bręsta „revoliucinė situacija"?

- Kol kas neturiu aiškesnio vaizdo ir tikresnių žinių iš ten, tačiau nemanyčiau, kad situacija yra „revoliucinė". Greičiausiai tai yra vidinės peštynės, susijusios su įtakos sferų dalybomis. Nieko rimto ten nėra.

- Estijos žvalgyba netikėtai pranešė, kad vis didėja Kinijos įtaka... Mes apie tai, regis, jau keleri metai kalbame, pagaliau tai pasiekė ir estų ausis... Tačiau pasvarstykime kitu kampu: kas blogo, jeigu kinų įtaka auga? Bet kuriuo atveju, Europa yra viso pasaulio įtakų zonoje, tai gal čia - ne blogiausias variantas?

- Skamba, kaip „armėnų radijas"... Žinoma, čia yra keistas pareiškimas. Natūralu, kad 500 milijonų gyventojų rinka yra turtingiausia pasaulyje, todėl nieko nuostabaus, kad čia skverbiasi ir rusai, ir kinai, ir amerikiečiai... Visi yra suinteresuoti tokia rinka. Ar Europai dėl to yra blogai? Jeigu šie procesai yra nevaldomi ir jeigu įtakos yra pasiekiamos įvairiais korupciniais mechanizmais, kas dažniausiai ir yra daroma, jeigu yra prarandamos mūsų gamintojų pozicijos ir visa tai atiduodama kinams į rankas, tuomet tai yra tragedija. Tačiau kaip tik tokius dalykus ir reikia įrodyti konkrečiais pavyzdžiais.

- O kaip dėl amerikiečių įtakos? Pastaruoju metu vis daugiau pranešimų, kad reikia stiprinti „transatlantinį aljansą", bet kažkokių realių veiksmų nelabai matyti. Stiprėja įspūdis, kad europiečiai išmoko gyventi be Amerikos ir „varo" savarankišką politiką. Taigi, ar Dž.Baideno administracija pajėgi pakeisti tokią tendenciją?

- Manau, ši „transatlantinės ašies" tendencija tikrai nėra tokia stipri, kokia buvo ir vis silpnėja. Manau, ir toliau silpnės. Vargu, ar Dž.Baidenas ką nors galės pasiekti tikrovėje, jeigu neskaitytume jo pareiškimų ir garsių oro virpinimo deklaracijų. Esmė, jog JAV ekonominės galios jau nėra tokios, kad galėtų stipriai prie savęs pririšti europiečius. Pačios Jungtinės Valstijos silpnėja ir politiškai, nes perleido savo galios svertus kitiems - pirmiausia čia reikia kalbėti apie pačius kinus. Taip pat ir apie vokiečius, kuriems „transatlantinis ryšys" reiškė jų dominavimo Europos Sąjungoje tam tikrus suvaržymus. Žinoma, tokios „transatlantinės ašies", kaip ta, kuri buvo devintajame dešimtmetyje, mes jau neturėsime.

- Tačiau britams pasitraukus iš ES, vis garsiau kalbama apie „anglosaksišką ašį", apimančią visą pasaulį. Kiek toks darinys tikroviškas?

- Prie britų išties jungiasi visos rimtos anglakalbės šalys: Kanada, Australija, Naujoji Zelandija... Jie stiprina savo pozicijas pasaulyje suvokdami, kad ta Europa, kuri buvo dar neseniai, jau nebus atkurta. Jie suvokia, kad tai bus vis labiau vokiško-rusiško aljanso pasekoje gimstanti struktūra. Apie Angelos Merkel prorusiškus žaidimus esame ne kartą kalbėję, o šiandien jau turime Italijos ministro pirmininko pareiškimus, jog su rusais reikia ieškoti glaudesnių santykių... Anglosaksai vertina šią situaciją ir todėl jie stiprina tas pozicijas, kurias dar turi.

- O kur tuomet dėtis mūsų politikos gigantams, kurie visą laiką kovojo prieš rusus, kol paaiškėjo, kad viršininkai iš ES nori su jais draugauti?

- Lietuviai „kaip paprastai" su draugais iš estų žvalgybos, darančios pareiškimus apie baisias Kinijos įtakas, prastai orientuojasi geografijoje... Būdami Europoje jie visą laiką bandė plaukti Jungtinių Valstijų farvateryje. Tačiau kiekvieną dieną net ir mūsiškiams darosi vis aiškiau, jog Jungtinės Valstijos yra ne Europoje... Todėl Gabrieliui bus sunku...