3 nuotr.Įžūlus ir netikėtas autoritarinio Baltarusijos režimo įvykdytas lėktuvo nutupdymas kuriam laikui pažadino įprastai tarptautiniuose santykiuose nelabai susivokiančius Lietuvos politikus, ne vienam jų suteikdamas progą viešai išrėkti karingą žodžių tiradą, prisodrintą aptakiai grėsmingų, „griežtą atsaką" žadančių frazių. Kiek pabruzdėjusi, Lietuvos Vyriausybė netgi ėmėsi šiokių tokių, iš žodinio pasipiktinimo rėmų išeinančių, priemonių - uždraudė per Baltarusijos oro erdvę skrendantiems lėktuvams leistis Lietuvoje. Kiek tokios priemonės pakenks represijomis savo šalies žmones smaugiančiam Batkai, dar parodys ateitis, tačiau kol kas Aliaksandras Lukašenka nokauto nepatyrė.
Net ir iki nokdauno dar toloka. Panašu, kad žodžiais smarkūs Lietuvos politikai kol kas poveikio priemonių arsenalą išbaigė, todėl netrukus grįžo prie įprastinės darbotvarkės: vaivorykštinių perėjų dažymo, diskusijų apie partnerystes, „q", „x" ir „w" raidžių naudojimo pasuose ir kitų darželinukams suprantamų reikalų.
Gaila, tačiau be trumpalaikio patriukšmavimo, mūsų šalies politikos grandai taip ir nesugebėjo bent kiek atidžiau paanalizuoti esamos geopolitinės situacijos bei paprognozuoti galimų ateities scenarijų. Matyt, valstybės moterims ir vyrams toks uždavinys yra aiškiai per sunkus, nors padėties rimtumą ir galimas įvykių pasekmes gali suvokti net ir žemėlapį pažįstantis ir bent kiek istorija bei nūdienos politika besidomintis moksleivis. Tad kokioje padėtyje atsidūrė Lietuva?
Ilgą laiką tarp Rytų ir Vakarų sumaniai laviravęs savanaudis Lukašenka, smaginosi kabindamas Putinui makaronus apie bendrą slavų valstybę, tačiau iš baimės prarasti savo postą darė viską, kad išlaikytų bent dalinį Baltarusijos savarankiškumą. Taip buvo iki pastarųjų metų įvykių, kai neapsikentę baltarusiai išėjo į gatves protestuoti, o tarptautinė bendruomenė (daugiausiai Europos Sąjunga ir ypač Lietuva) pradėjo diplomatinėmis ir ekonominėmis priemonėmis spausti diktatorių, galutinai palaidodama jo viltis tikėtis kokio nors sutarimo su Vakarais. Koks viso to rezultatas? Savaime suprantama, Aliaksandras puolė į glėbį savo auksinės progos išlaukusiam Vovai. Ir šis jo jau nebepaleis: valstybių vadovai sutarė ne tik dėl ekonominės ir politinės pagalbos, bet ir dėl dar glaudesnio bendradarbiavimo, o tiksliau - gilesnės Rusijos ir Baltarusijos integracijos. Visiems, išskyrus Lietuvos politikus, jau tapo akivaizdu, kad savarankiškos Baltarusijos nebėra, tai jau de facto Rusijos Federacijos gubernija.
O dabar paimkime žemėlapį ir pažvelkime: esant tokiai situacijai, Lietuva su Rusija (Karaliaučiaus sritimi) ribojasi ne tik pietvakariuose, prie to pridėkime dar papildomus 679 Baltarusijos sienos kilometrus rytuose. Matome, kad geografiškai Lietuva yra suspausta Rusijos „replių". Pabandykime bent įsivaizduoti, ką mums tai reikštų karinio konflikto atveju, kai vienintelis kelias, iš kur galėtų atvykti NATO sąjungininkų pagalba - lengvai atkertamas Suvalkų koridorius. Baltijos jūroje, deja, šeimininkauja Rusijos karinis laivynas.
Sudėtinga tarptautinė situacija reikalauja įžvalgios, šaltos ir protingai apskaičiuotos užsienio politikos, o pats svarbiausias bet kurio sprendimo priėmimo kriterijus turėtų būti atsakymas į paprastą klausimą - kaip šis veiksmas prisidės prie valstybės išlikimo ir stiprinimo?
Tačiau kokiems interesams atstovauja ir kokiais kriterijais remdamiesi priima sprendimus dabartiniai užsienio politikos formuotojai, bent jau man išlieka paslaptimi.
