Žurnalisto profesija - viena nesaugiausių

Niūri statistika

Paskaičiuota, kad nuo 1992-ųjų iki 2018-ųjų pasaulyje žuvo 1347 savo darbą dirbę žurnalistai. Į bendrą pasaulinę statistiką patenka ir 1993-aisiais nušautas vienas iš „Respublikos“ įkūrėjų ir tiriamosios žurnalistikos mūsų šalyje pradininkų Vitas Lingys.

Tiesa, skirtingai nuo Rusijos ar Ukrainos, Lietuvoje tai - labiau išimtis, o ne kasdiena. Turbūt todėl ir Dienos, skirtos atminti darbo vietoje žuvusius plunksnos brolius (Rusijoje tai gruodžio 15-a, Ukrainoje - birželio 6-oji) mūsų krašte nėra.

Reguliarūs nužudytų žurnalistų sąrašai rengiami nuo 1992-ųjų. Nuo tada tragiškiausiais laikomi 2012-ieji, kuomet per metus, skirtingais vertinimais, žuvo 74-121 žurnalistas.

Tarptautinio žurnalistų gynimo komiteto (ŽGK) teigimu, 1991-2001 metais trukęs Jugoslavijos karas „kainavo“ 35-ių žurnalistų gyvybes. Į šią statistiką nepatenka 16 serbų žurnalistų, žuvusių 1999-ųjų balandį, kai NATO pajėgos bombardavo Belgrade esančius radijo ir televizijos pastatus.

Nuo 1992-ųjų beveik 200 žurnalistų žuvo Irake, 2014-aisiais 14 žurnalistų žuvo Sirijoje, penkias gyvybes nusinešė įsiplieskęs konfliktas Ukrainoje. 2015-aisiais į pirmąją vietą pagal nužudytus žurnalistus išsiveržė Prancūzija ir Sirija.

Per minėtą laikotarpį, skirtingų šaltinių teigimu, kaimyninėje Rusijoje galėjo būti nužudyta iki 83 žurnalistų.

Pavojingiausiomis ir daugiausia žiniasklaidos atstovų aukų pareikalavusiomis valstybėmis per pastaruosius keliolika metų taip pat tapo Filipinai, Alžyras, Pakistanas, Somalis, Kolumbija, Indija, Meksika, Brazilija ir Afganistanas.

2016-aisiais, remiantis ŽGK informacija, „darbo vietoje“ žuvusių žurnalistų skaičius pradėjo mažėti, tačiau dėl suintensyvėjusių karinių veiksmų Artimuosiuose Rytuose daugiau žiniasklaidos atstovų žuvo karo veiksmų zonose. Būtent čia, pirmą kartą nuo statistikos rinkimo pradžios, buvo užfiksuota daugiau negu pusė visų mirčių. Daugiausia žuvusiųjų buvo tarp tų, kurie nušvietė situaciją Sirijoje, Irake, Jemene, Libijoje, Somalyje ir Afganistane.

Yra paskaičiuota, kad per pastaruosius keletą metų maždaug pusę žurnalistų nužudė įvairios politinės grupuotės, įskaitant islamistų kovotojus. Maždaug 75 proc. jų žuvo karo veiksmų zonoje. Apie penktadalį žuvusiųjų sudaro laisvai samdomi žurnalistai. Ir 9 iš 10-ies žuvusiųjų paprastai yra vietos gyventojai, o ne užsieniečiai.

Pavojus nedingo, jis tik pasikeitė

ŽGK nuo 1992-ųjų renkamais duomenimis, ilgą laiką maždaug du trečdaliai žurnalistų tapdavo užsakytų žmogžudysčių aukomis. Situacija pradėjo keistis tik 2016-aisiais. Specialistų teigimu, pokyčius lėmė sumažėjęs žiniasklaidos atstovų noras rizikuoti, didesnis pasaulinės visuomenės dėmesys nusikaltimams prieš žurnalistus ir kitokių, „humaniškesnių“ laisvos spaudos nutildymo priemonių naudojimas. Reikia įvertinti ir tai, kad informaciją iš karo veiksmų zonos rengiantys žurnalistai rizikuoja ne tik žūti antskrydžio ar apšaudymo metu, bet ir gali būti pagrobti kurios nors iš konfliktuojančių pusių. Tarkim, Islamo Respublikos kovotojai per 2013-2016 metus pagrobė mažiausiai 11 žiniasklaidos atstovų. Tikėtina, kad jie visi buvo nužudyti.

Prie „gerėjančios“ statistikos galėjo prisidėti ir tai, kad dėl nuolatinių žudynių sumažėjo ir pačių žurnalistų. Tarkim, Somalyje nuolatinė ir tikslinga samdomų žudikų veikla davė aiškių rezultatų - bijodami dėl savo gyvybių ir nepasitikėdami teisingumu bei pavargę gyventi nuolatinėje baimėje žmonės ėmė rinktis kitas profesijas. Net dvejus metus iš eilės ŽGK Pasauliniame nebaudžiamumo indekse Somalis užėmė pirmąją vietą tarp valstybių, kur žurnalistai nuolat žudomi, o jų žudikai lieka laisvėje.

Buvo pastebėta, kad pastaroji situacija stiprina savicenzūrą - žurnalistai palieka gimtąsias šalis arba užtyla. Kaip tik tai savo ataskaitoje prieš porą metų akcentavo Pakistano, kuriame nuo 1992-ųjų dėl savo veiklos buvo nužudyta apie 40 žurnalistų, Nepriklausomos spaudos fondas.

Kartais su žurnalistais susidorojama ir nesmurtiniais metodais. Tarkim, Rusijoje, kur nuo 1992-ųjų iki 2013-ųjų buvo nužudyta apie 40 žurnalistų, po 2013-ųjų, ŽGK duomenimis, žmogžudystės baigėsi. Šioje šalyje nuo fizinio susidorojimo buvo pereita prie sustiprintos cenzūros, redakcijų uždarymų, kanalų išjungimų ir grasinimų kalėjimu. Tikėtina, kad tokius pokyčius lėmė visuotinis spaudimas ir JTO Generalinės asamblėjos priimtos, žurnalistus nuo persekiojimo turinčios saugoti, rezoliucijos.

Specialistų teigimu, prie pokyčių prisidėjo ir tai, kad žurnalistų žudikai pradėti traukti atsakomybėn. Prieš kelerius metus Brazilija nuteisė šešių žurnalistų nužudymų kaltintus asmenis, šiemet Pavijos (Italija) miesto teismas ilgiems metams pasiuntė už grotų Italijos ir Ukrainos pilietybes turintį Ukrainos savanorių bataliono karį Vitalijų Markivą. Dar 2017-aisiais sulaikytas vyras buvo pripažintas kaltu dėl italų fotografo Andrėjos Rokelio (Andrea Rokkeli) ir rusų vertėjo Andrejaus Mironovo nužudymo Donbase 2014-aisiais.

Tiesa, „visiškos ramybės“ teks palaukti, nes 2018-aisiais, ŽGK duomenimis, buvo nužudyti mažiausiai 53 žurnalistai. Iš jų 34 žuvo dėl savo atliekamų darbų. Praėjusiais metais daugiausia aukų pareikalavo Afganistanas, Sirija ir Indija. Be to, pastebima, kad pastaraisiais metais be gresiančio fizinio pavojaus žurnalistai vis dažniau tampa ir žodinių pasaulio lyderių išpuolių aukomis.

Tiesiogiai su atliekamu darbu 2018-aisiais buvo susietos 54 žurnalistų mirtys.

Janas Kučiakas, Slovakijos aktualijų tinklalapio „Aktuality.sk“ tiriamojo skyriaus žurnalistas, kartu su sužadėtine Martina Kušnirova buvo nužudytas vasario mėnesį.

Tą patį mėnesį, tik jau kitoje Atlanto pusėje restorane su vyru buvo nušauta Leslė Ana Pamela Montenegro del Real, satyrinio „YouTube“ kanalo „La Nana Pelucas“ autorė ir internetinio žurnalo „El Sillon“ žurnalistė.

Afganistanietė Maharama Durani, „Radio Azadi“ laidų vedėja, buvo viena iš devynių žurnalistų, žuvusių 2018-ųjų balandį Kabule nuo savižudžio sprogdintojo rankų.

Paulas Rivas Bravo, Ekvadoro dienraščio „El Comercio“ fotožurnalistas, balandį buvo komandiruotėje kartu su žurnalistu Chavjeru Ortega ir vairuotoju, kai juos pagrobė, o vėliau nužudė vietos narkotikų prekeiviai.

Ibrahimas al Munjaras, Sirijos portalo „Sy24“ korespondentas, nežinomų asmenų prie savo namų slenksčio buvo nužudytas 2018-ųjų gegužę.

Šujato Bukharo, indų žurnalisto, automobilį nežinomų užpuolikų kulkos Šrinagario mieste suvarpė birželį.

Musa Abdulas Karemas, Libijos laikraščio „Fasanea“ redaktorius, buvo pagrobtas, o liepą rastas nušautas. Ekspertų teigimu, prieš mirtį vyras buvo kankintas.

Liepos pabaigoje Pietų Afrikos Respublikoje buvo nužudyti trys rusų žurnalistai - režisierius dokumentininkas Aleksandras Rastorgujevas, karinis korespondentas Orchanas Džemalis ir operatorius Kirilas Radčenko.

Spalio mėnesį pasaulį apskriejo žinia, kad Bulgarijoje buvo išžaginta, o vėliau žiauriai nužudyta Europos Sąjungos fondų grobstymo atvejus tyrusi 30-metė Viktorija Marinova.