Ultraortodoksų žydų bendruomenė Izraelyje turi pusę milijono narių ir jų vis daugėja. Jie gyvena savame pasaulyje, atskirtame nuo šiuolaikinio gyvenimo, glaudžiose bendruomenėse, kur viskas sukasi aplink religiją. Tik nedaugelis išdrįsta pasitraukti. Pasitraukimo kaina išties didelė.
Naujas gyvenimas
Kai ji išėjo, paliko viską - net savo vardą. Daugiau nebenorėjo vadintis Sara, vardu, kurį jai davė tėvai. Per ilgai jautėsi įkalinta. Šis vardas vertė ją jaustis kitokią ir paklusti kitų primetamoms taisyklėms. Tad ji pradėjo naują gyvenimą, pasivadinusi Majana (Mayan), hebrajų kalba tai reiškia “šaltinis”.
Prabėgo septyneri metai nuo tada, kai Majana, kaip pati sako, “nusileido į Žemės planetą”. Tačiau 27-erių moteris iki šiol negali visko pamiršti. Ji jauna, šiuolaikiška izraelietė. Nepaisant drakono tatuiruotės ant peties ir laisvos palaidinukės, iš po kurios kartkartėmis kyšteli liemenėlės kraštelis, visada pasitaiko akimirkų, kurios išduoda jos praeitį. Pavyzdžiui, kai jos draugai ima aptarinėti televizijos serialus, klasikinę popmuziką ar pirmąsias mokyklines meiles, Majana negali įsiterpti. Iki 17 m. ji gyveno kitame pasaulyje.
Tame kitame pasaulyje yra apie 550 tūkst. gyventojų, radikaliai atsiribojusių nuo šiuolaikinio gyvenimo. Į televiziją, nereliginę muziką, telefoną ir internetą žiūrima nepalankiai. Bendruomenei svarbios naujienos pranešamos ant sienų iškabinėjant raštelius. Berniukai ir mergaitės lanko mokyklą, tačiau jų mokymas daugiausia sutelktas į religiją.
“Visi moka skaityti ir rašyti, tačiau matematika baigėsi, kai išmokome dauginti, - pasakoja Majana. - Baigusi mokyklą net nežinojau, kas yra Niujorkas, nebuvau mačiusi šuns, nes niekas nelaiko naminių gyvūnų”.
Vaikystė baigėsi septynerių
Majana užaugo Beitar Ilite, ortodoksų gyvenvietėje į pietus nuo Jeruzalės. Vyrai čia dėvi juodus kostiumus ir plačiakraštes skrybėles. Moterys, siekdamos pademonstruoti aprangos paprastumą, rengiasi palaidinėmis aukštu kaklu, ilgais sijonais, dažniausiai ryši skareles. Vyrai niekur nedirba, tik studijuoja Bibliją. Moterys maitina šeimas ir neretai augina iki 12 vaikų.
Majanos vaikystė baigėsi, kai ji sulaukė septynerių ir jos našle tapusi motina vėl ištekėjo. Nuo tada ji turėjo mūvėti kojines ir ilgas kelnes net po naktiniais marškiniais ir vasarą, kad netyčia nuslydus antklodei patėvis nepamatytų nuogo kūno.
Nerimo metai
Brendimo laikotarpis buvo kupinas nerimo. Kai ėmė augti krūtys, Majana manė, kad jai vėžys. Pokalbiai apie kūniškus dalykus buvo draudžiami, tad ji nubėgo pas gydytoją.
Majana pradėjo abejoti dėl savo gyvenimo būdo, kai perėjo į mokyklą Jeruzalėje. Ji pamatė madingai apsirengusį jaunimą ir pastebėjo, kad berniukai iš “kito pasaulio” susidomėję žvalgosi į ją. Būdama 14 m. su kitomis smalsiomis mokyklos draugėmis ji sugalvojo planą. Jos pasakė mamoms, kad eina į mokyklos susirinkimą. Mergaitės buvo susitaupiusios pinigų prižiūrėdamos vaikus ir iš jų nusipirko autobuso bilietus, kad galėtų nuvažiuoti į pramogų parką Tel Avive. Net dabar Majana švyti kalbėdama apie šviesas ir muziką: “Jaučiausi kaip Pelenė. Tarsi kokiame sapne”.
Nutraukė ryšius su šeima
Antroji Majanos išvyka su draugėmis baigėsi nesėkmingai. Jos išsiruošė į paplūdimį, tad parvykusias namo jas išdavė įdegis. Majana trejus metus buvo siuntinėjama iš vienų ultraortodoksų pataisos namų į kitus. “Mums buvo nuolatos kalama į galvą, kad išoriniame pasaulyje tik ir galvojama, kaip mus paversti prostitutėmis ar vergėmis, - pasakoja Majana, - kad ten mūsų laukia tik narkotikai”.
Su organizacijos “Hillel”, padedančios atsisakantiems ortodoksinio tikėjimo pradėti naują gyvenimą, pagalba Majanai galiausiai pavyko pasprukti iš religijos valdomo gyvenimo. Ji pradėjo lankyti internatinę mokyklą, baigė vidurinę, tada atliko karo prievolę. Dabar ji studijuoja koledže, nebepalaiko jokių ryšių su savo šeima.
“Gyvenimas ten tolygus mirčiai”
Kiekvieną savaitę 25-erių Šimis Levis (Shimy Levy) atiduoda duoklę už tai, kad apleido savo religiją. Ultraortodoksų rabinų teismas, nagrinėjęs skyrybų bylą, leido jam po dvi valandas per savaitę susitikti su savo dviem vaikais. Tokia Levio laisvės kaina. “Vis tiek gerai padariau iš ten išeidamas, - sako vyras. - Gyvenimas ten būtų tolygus mirčiai”.
Levis augo apsuptas ortodoksų tikėjimo. Abejonių jam kilo sulaukus brendimo laikotarpio. Religinių mokyklų taisyklės vis labiau erzino. “Pasitelkę Bibliją jie valdo
kiekvieną kasdienio gyvenimo smulkmeną”. Pavyzdžiui, rytais privalai pirmiausia apsiauti dešinį batą, tada batai turi būti varstomi atvirkštine tvarka - pirma kairysis, paskui dešinysis. Per šabą galima valgyti tik žuvį, bet negali paliesti jokio kaulo. Jaunuoliui iki vestuvių buvo leista susitikti su savo būsimąja nuotaka tik du kartus.
Levis kartą nusipirko mažytį radijo imtuvą su ausinėmis. Naktį po antklode bendrame religinės mokymo įstaigos vaikinų miegamajame jis galėdavo bent ką sužinoti apie išorinį pasaulį. Tačiau, kaip ir Majana, buvo pagautas ir išsiųstas į pataisos namus. Būdamas 20-ies Levis vedė. Ketverius metus vaidino griežtai religingą vyrą ir tėvą, kol nusprendė, kad daugiau taip gyventi nebegali. Prisipažino žmonai praradęs tikėjimą ir paprašė skyrybų.
Nė kiek nesigailėdamas, jis nusikirpo ilgas garbanotas žandenas. “Man jau buvo aišku, kad visi tie ritualai - tik nieko nereiškiantys gestai”, - sako jis. Levis visus praėjusius metus stengėsi pasivyti tai, ką praleidęs. Žaibišku greičiu išsiugdė muzikos skonį, nusipirko televizorių ir mobilųjį telefoną, pirmuosius sportbačius, pamatė pirmąjį filmą, suvalgė pirmąjį kiaulienos kepsnį.
“Kasdien išmėginu ką nors nauja, kas man būdavo draudžiama. Kaskart, kai susitinku su vaikais, jie man sako, kad visa šeima meldžiasi už tai, kad aš sugrįžčiau į tikėjimą”.
Faktai
Oficialiais duomenimis, žydai ultraortodoksai yra viena sparčiausiai augančių bendruomenių Izraelyje. Iki 2025 m., kaip prognozuojama, 22 proc. mokyklinio amžiaus vaikų Izraelyje priklausys vienai iš bendruomenių, kurios laikosi griežtų religinių įsitikinimų.
Airit PANET - Organizacijos “Hillel” (“Teisė rinktis”) narė:
Mes ne prieš religiją. Tačiau ultraortodoksinis tikėjimas yra labiau kultas, kuris žaloja vaikų intelektą dėl religijos. Daugelis jaunų žmonių ateina be pinigų, be išsilavinimo klasikine prasme, be jokių galimybių įsidarbinti. Kaip kiekviena mama, džiaugiuosi, kai mano globotiniai randa savo kelią šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau kaip kiti, tie, kurie nėra tokie stiprūs, kad galėtų išsilaisvinti? Jie privalo prisitaikyti prie gyvenimo, kuriame turi vaidinti pamaldžius, gyventi pagal taisykles religijos, kuria nebetiki. Jeigu Dievas yra, jam tai nepatiktų.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
