1 nuotr.Sultono Beibaro gyvenimo kelio pradžia buvo itin sunki, tačiau tai nesukliudė į vergovę patekusiam berniukui vėliau tapti vienu žymiausių mameliukų sultonų. Ir būtent dėl to kazachai vis dar prisimena šią išskirtinę ir įkvepiančią istoriją apie tai, kaip vienas žmogus politinių rietenų ir karų nuvargintą regioną pavertė klestinčia šalimi, ir net prabėgus 800 metams po sultono gimimo vis dar švenčia jo gimtadienį. Kumanų kilmės berniukas, kuriam buvo lemta vėliau tapti Egipto ir Sirijos mameliukų valdovu, gimė 1223 metais, Desht-i-Kipchak regione - dabartinėje Kazachstano teritorijoje tarp Yedilo (Volgos) ir Zhaiyko (Uralo) upių.
1242 metais į Desht-i-Kipchak regioną įsiveržę mongolai paėmė Beibarą į nelaisvę, ir jaunasis vergas buvo priverstas ruoštis karinei tarnystei Egipto emyrui Aidakinui al-Bundukdarui. Beibaras buvo sveikas ir tvirtas jaunuolis. Tokius vergus Egipto diduomenės atstovai paprastai ir išpirkdavo.
Greitaivisi į sultono As-Saliho II nemalonę patekusio Aidakino al-Bundukdaro vergai buvo konfiskuoti. Gabus ir narsus karinei tarnybai besiruošiantis vaikinukas netruko patraukti Sultono Al-Saliho dėmesį, ir šis paskyrė jį vadovauti savo asmens sargybiniams.
Drąsus karys
Tarnaudamas Turanui Shahui, Beibaras padėjo laimėti virtinę mūšių ir ėmė sparčiai kopti savo karinės karjeros laiptais. Vieną iš žymiausių savo pergalių pasiekė 1250 metais Al-Mansuraho mieste įveikęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX vedamą kryžiuočių kariuomenę.
Istoriniai archyvai rodo, kad po mūšio karalius Liudvikas IX, abu jo broliai, daugybė aristokratų bei didikų pateko į nelaisvę, daug kryžiuočių pabėgo, o likusiems beliko viena - pasiduoti. Nilo upėje mameliukai nuskandino maždaug 4 tūkstančius kryžiuočių laivų. Vėliau sumokėjus didžiulę pinigų sumą karalius Liudvikas IX buvo išpirktas.
Turan Shahui mirus 1250-aisiais, vienas valdovas keitė kitą, kol pagaliau 1259 metais į sostą atsisėdo sultonas Qutuzas. Šiuo laikotarpiu dėl savo gyvybės sunerimęs Beibaras kartu su kitais mameliukais pabėgo į Siriją. Gavęs sostą sultonas Qutuzas garantavo, kad mameliukai gali saugiai grįžti į Egiptą.
Valdant Qutuzui, 1260-aisiais Beibaras įveikė mongolus ir užėmė Kit Bugos miestą. Tai buvo neįtikėtina pergalė, todėl Beibaras tikėjosi iš sultono gauti dovanų. Tačiau Beibaro ambicijų išsigandęs valdovas dvejojo. Tai Beibarą įsiutino, ir šis grįždamas atgal į Kairą Qutuzą nužudė, užgrobė sostą ir tapo naujuoju mameliukų valdovu.
Galingas valdovas
Beibaras valdė 17 metų - nuo 1260-ųjų iki 1277-ųjų. Pagrindinis su išoriniais pavojais susitvarkiusio sultono tikslas buvo savo regioną paversti civilizuota šalimi.
Beibarui teko kovoti daugybėje mūšių prieš Mongolų imperiją ir kryžiuočius. Jis vadovavo pajėgoms, kurios ginklu priešinosi į regioną besiveržiantiems okupantams, ir vėliau suvienijo musulmoniškąją Siriją ir Egiptą.
Duodamas interviu „Newtimes" naujienų agentūrai, kazachų istorikas Nikolajus Lapinas pasakojo, kad savo valdymo metu sultonas Beibaras sugebėjo apsaugoti Viduriniuosius Rytus nuo priešiškos Mongolų civilizacijos ir kryžiuočių įtakos.
„Norėčiau priminti, kad sultonas Beibaras išgarsėjo ir dėl vykdytų karinių veiksmų prieš Viduriniųjų Rytų regioną nuolat puldinėjančius kryžiuočius. Jis buvo vienas sugebėjusiųjų užkirsti kelią itin aršiems mongolų bandymams užimti Egiptą. Beibaras įvykdė daug reformų valstybės viduje ir taip sugebėjo sukurti vieną iš viduramžių imperijų", - aiškino N.Lapinas.
Toliau kalbėdamas apie tai, kodėl sultono Beibaro palikimas paliko tokį ryškų pėdsaką istorinėje Viduriniųjų Rytų, Egipto, Sirijos, Irano ir kai kurių Europos valstybių atmintyje, N.Lapinas nurodė pagrindinę priežastį: „Valdydamas Egiptą, jis pademonstravo išskirtinę galią".
„Tai buvo XIII amžius, ir Senajame Pasaulyje tvyrojo didžiulė įtampa bei nuolatos sukosi įvykių verpetas - daugiausia dėl mongolų vykdomų užkariavimų, mongolų imperijos atsiradimo, jau blėstančių, bet dar tebevykstančių kryžiaus žygių ir t. t.", - patikslino istorikas.
Beveik kasmet vykdydamas išpuolius prieš kryžiuočius, per 17 metų laikotarpį sultonas Beibaras užėmė Atlito, Haifos, Safedo ir Džafos miestus ir dalyvavo devyniuose mūšiuose su Persijos mongolais.
Klestinčių miestų statytojas
Sultonas Beibaras savo valdomą regioną pavertė turtinga šalimi su išvystyta infrastruktūra, todėl iki šių dienų tiek kazachai, tiek egiptiečiai valdovą gerbia ir semiasi iš jo gyvenimo istorijos įkvėpimo. Sultonas, suvienijęs regioną politiniais sprendimais, sugebėjo sukurti tuo metu išskirtines sąlygas savo žmonėms vystytis ir klestėti.
Jo valdymo metu buvo iškasti nauji kanalai, išplėtoti uostai. Dėl jo pastangų buvo sukurta tvirta ir greitai veikianti pašto sistema tarp Kairo ir Damasko. Kaire pagal jo brėžinius buvo pastatyta didžiulė mečetė, atsirado jo vardu pavadinta madrasa (mokykla). Regionas pavirto patrauklia vieta gyventi.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad jis globojo našles, našlaičius, senjorus, vargšus, dervišus ir asketus. Jo įkurtose madrasose sunkiai besiverčiančių žmonių vaikai mokėsi nemokamai, o našlaičiams valstybė suteikdavo visa, ko tik reikėjo pragyvenimui. Be šariato vietos žmonės mokėsi geografijos, istorijos, matematikos, astronomijos ir kitų disciplinų.
Beibaras mirė Damaske, Sirijoje, 1277 metais. Sakoma, kad mirties priežastis buvo kitam žmogui skirti nuodai. Jį palaidojo po dabartinės Al-Zahiriyah madrasos, įkurtos jo iniciatyva, kupolu.
