Spalvos kaip kultūrinių, ideologinių ir simbolinių kovų veidrodis

Pastaruoju metu, ką atspindi įvairūs straipsniai ir nenutrūkstantis komentarų srautas tiek po jais, tiek socialiniuose tinkluose, ypač jautriai, nepaisant konteksto, reaguojama į baltos-mėlynos-raudonos ir mėlynos-geltonos spalvų kompozicijas.

Tiesa, pasak politologo Algio KRUPAVIČIAUS, spalvų ideologizavimas ar demonizavimas nėra naujas reiškinys, tačiau mūsų laikais „žaidimams spalvomis" sukurta išskirtinai palanki terpė.

Nuo seniausių laikų

A.Krupavičius atkreipė dėmesį į tai, kad kasdieniame gyvenime naudojamos spalvos nėra tik estetika ar meno sritis.

„Tai yra kultūros, ideologijos, tapatybės, galios simboliai. Žiūrint istoriškai netruktume pastebėti, kad spalvų naudojimą buvo bandoma reguliuoti nuo senųjų laikų. Antikinėje Romoje violetinė buvo valdžios ir galios spalva, naudojama tik su valdžios leidimu.

Analogiška tradicija persikėlė ir į Bizantiją, kur galiojo panašios taisyklės, - istoriją priminė A.Krupavičius. - Kontraversiškai vertinama spalva yra geltona. Europoje žydai jau nuo XIII a. privalėjo dėvėti drabužius, kurie juos atskirtų nuo kitų gyventojų, o Prancūzija bene pirmoji įvedė taisyklę, kad žydai, bent jau didžiuosiuose miestuose, ant savo drabužių turėtų geltoną skiriamąjį ženklą.

Geltona Dovydo žvaigždė nacių laikais nebuvo jų išradimas. Jie tik perėmė istoriškai susiformavusią tradiciją. Kita vertus, Vokietijos nacionalistinis-totalitarinis režimas ištobulino spalvų draudimų sistemą: geltona buvo skirta žydams, rožiniais trikampiais žymėjo homoseksualus, žalia spalva - kriminalinius nusikaltėlius, raudona - politinius disidentus ir t.t."

Pasak politologo, spalvų naudojimo ir draudimų tvarka galiojo ir kitoje pasaulio pusėje. „XVII-XIX a. Kinijoje auksinę ir geltoną spalvas galima buvo naudoti tik imperatoriams. Gyventojams buvo draudžiama statyti net pastatus su geltonais stogais, geltonas popierius naudotas tik imperatoriškoms reikmės ir pan.

XVIII a. Japonija turėjo griežtą socialinę sandarą ir skirtingiems visuomenės sluoksniams sukūrė spalvų naudojimo taisykles. Gyventojai buvo suskirstyti į amatininkus, samurajus, valstiečius ir pirklius. Pastarieji formavosi kaip turtingas visuomenės sluoksnis, tačiau negalėjo naudoti raudonos, auksinės, violetinės spalvų ir turėjo tenkintis ruda, pilka bei tamsiai mėlyna.

Spalvų draudimai, žvelgiant istoriškai, nėra jokia naujiena. Jie buvo ganėtinai išplitę, o vėliau istorinės tradicijos tiesiog persikėlė į šiuos laikus", - patikslino specialistas.

Toks skirtingas pasaulis

Politologas A.Krupavičius priminė, kad spalvos labai susijusios su kultūromis ir tradicijomis.

„Skirtingos kultūros teikia pirmenybę vienoms ir „diskriminuoja" kitas spalvas. Arabų šalys išskirtine spalva laiko žalią, kuri siejama su pranašu Mahometu ir islamo religija. Ji naudojama tiek kaip religinės, tiek kaip politinės (islamiškojo pasaulio) tapatybės simbolis. Tuo tarpu 2020 m. Argentinoje kilo feministinis Marea Verde („Žalioji banga") judėjimas, išplitęs į kitas Lotynų Amerikos šalis, kurio skiriamoji spalva buvo toji pati - žalia.

Kinija imperatoriškais laikais pabrėžė auksinę ir geltoną spalvas, dabartinė liaudies respublika svarbiausia spalva laiko raudoną, kas simbolizuoja laimę, sėkmę, galią ir dabartinę komunistinę šalies ideologiją, yra valstybės simboliu, ir įtvirtinta vėliavoje, - spalvotą pasaulį analizavo politologas. - Tos pačios spalvos skirtingose visuomenėse reiškia skirtingus dalykus. Balta Azijoje simbolizuoja mirtį ir gedulą, priešingai negu Vakarų pasaulyje, kur ji laikoma taikos, sutarimo, laimės ir tyrumo simboliu.

Rusijoje pilietinio karo laikais, po 1917 metų perversmo, balta tapo kontrrevoliucijos ir monarchistų simboliu. Monarchijos ženklu ši spalva buvo ir kitose šalyse. O 2003 m. Kuboje atsirado protesto grupė Damas de Blanco („Damos baltais drabužiais"), pasipriešinusi žmogaus teisių suvaržymams."

Pasak A.Krupavičiaus, spalvų interpretacijos keičiasi ir istoriškai.

„Ta pati spalva vienu laikotarpiu gali turėti vieną prasmę, o kitu - kitą. Kadaise juoda buvo anarchizmo simbolis, vėliau - fašizmo. Globaliai spalvos dažnai tampa vizualine pasipriešinimo ar lojalumo forma. Antai, oranžinė Ukrainoje tapo 2004 m. revoliucijos simboliu, o violetinė lotyniškojo pasaulio religinėje ikonografijoje reiškia atgailą, bet ir feministinius judėjimus Lotynų Amerikoje.

Spalvos tampa ideologiniais bei geopolitiniais pareiškimais, kur tradicijos, tapatybės ir ideologijos nuolat konkuruoja dėl išskirtinės erdvės.

Vakarų politikos lauke spalvos itin tampriai siejasi su ideologijomis. Mėlyna dažniausiai yra konservatorių spalva, žalia - naujųjų Vakarų žaliųjų partijų, geltoną spalvą renkasi liberalai, krikščionys demokratai istoriškai naudojosi oranžine, o rožinė arba raudona buvo socialdemokratų ir komunistų simbolis. Nors ir tai nėra taisyklė, nes, pavyzdžiui, Belgijoje mėlyna yra liberalų spalva. Oranžinė dažniau siejama su krikdemais, bet Kanadoje tai - socialdemokratų spalva. Griežto modelio - viena spalva vienai politinei grupei - nėra. Labiausiai spalvų, kaip simbolių, interpretacija priklauso nuo istorinės ir kultūrinės raidos", - spalvas analizavo specialistas.

Diskriminacija niekur nedingo

Pasak A.Krupavičiaus, net ir artėjant link mūsų dienų „žaidimai spalvomis" niekur nedingo.

„Skirtingais laikotarpiais Ispanijoje buvo draudžiama raudona spalva, ribojamas geltonos ir violetinės naudojimas. Šiandien geltona - viena pagrindinių katalonų nepriklausomybės judėjimo spalvų. O mėlyni džinsai vis dar draudžiami Šiaurės Korėjoje kaip imperializmo ir kapitalizmo ženklas.

Prancūzijoje geltona yra viena pagrindinių protestų spalvų ir su ja siejamos „Geltonosios liemenės", kurios įgijo stiprią politinę reikšmę, - aktualius pavyzdžius pateikė politologas. - Šiandien spalvos taip pat lieka tapatybės ir galios simboliais bei sukelia konfliktus visuomenėse. Visuomenės gebėjimai neutraliai vertinti spalvas, kaip simbolius, rodo jos brandos laipsnį. Ir priešingai, jeigu spalvos tampa susiskaldymo šaltiniu, tokia visuomenė linkusi marginalizuoti tam tikras grupes, spalvos kaip simboliai radikalizuojamos, siejamos su pasipriešinimu, tampa cenzūros objektu. Tuomet atsiranda draudimai, ribojimai ir visuomenė dėl tokių žingsnių taip pat skaldosi bei susipriešina. Nors turėtų būti priešingai - spalvos ir simboliai turėtų vienyti visuomenę ir kurti bendrą kultūrinį pagrindą."

A.Krupavičius atkreipė dėmesį į tai, jog spalvos, kaip kultūros, ideologijos simboliai, diskriminuojamos ir demokratinėse šalyse.

„Tai prasilenkia su žodžio laisve, „žaidimai spalvomis" tampa politinės poliarizacijos instrumentais. Kalbant apie Lietuvą, čia raudona spalva, taip pat trispalvė su baltos-mėlynos-raudonos kompozicija siejamos išimtinai su Rusija ir/ ar sovietmečiu, nors tas pačias spalvas turi kelių dešimčių valstybių vėliavos. Tad dirbtinai yra kuriami priešai.

Vokietijoje draudžiama kaizerio laikų juodai-baltai-raudona vėliava. Prancūzijoje stumiama į paraštes geltona „protestų" spalva. Italijoje marginalizuojama juoda spalva ir t.t.

Tokios pat tendencijos stebimos ir nedemokratinėse šalyse - pavyzdžiui, Baltarusijoje draudžiama balta-raudona-balta vėliava, Rusijoje nepageidaujama tapo mėlyna-geltona kompozicija. Tailande jautriai reaguojama į geltoną ir raudoną spalvas, nes jos naudojamos pilietiniuose protestuose, - niuansus vardino specialistas. - Demokratija turėtų būti tokia erdvė, kur spalvos, simboliai ir tapatybės nebijo vieni kitų. Raudona spalva ar šešiaspalvės vėliavos neturi būti siejamos su provokacijomis. Jos taip pat turi teisę egzistuoti kaip minties, saviraiškos, tapatybės laisvės, nes jų apribojimas reiškia ir tų laisvių apribojimą.

Deja, šiandien mes turime ideologinius „spalvų karus". Draudimai ar ribojimai spalvoms ir simboliams nesustiprina bendrų vertybinių pagrindų, bet juos silpnina. Kai daliai žmonių pasakoma, kad jų tapatybė ar simbolika nepageidaujama, jie ne integruojami, o stumiami į visuomenės paraštes."

Jei drausti, tai visas?

Yra nemažai šalių, kurių vėliavos sudarytos iš dabar daug aistrų keliančių baltos, mėlynos, raudonos spalvų.

Štai keletas pagrindinių: 1. Prancūzija - vertikalios juostos: mėlyna, balta, raudona; 2. Nyderlandai - horizontalios juostos: raudona, balta, mėlyna; 3. Rusija - horizontalios juostos: balta, mėlyna, raudona; 4. Čekija - balta viršuje, raudona apačioje, mėlynas trikampis kairėje; 5. Serbija - horizontalios juostos: raudona, mėlyna, balta, su herbu; 6. Slovakija - kaip Rusijos, bet su herbu; 7. Slovėnija - panaši į Rusijos, bet su herbu; 8.Kroatija - raudona, balta, mėlyna su herbu viduryje; 9. Norvegija - raudonas fonas su mėlynu kryžiumi baltais kraštais; 10. Islandija - mėlynas fonas su raudonu kryžiumi baltais kraštais; 11. Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija) - raudoni ir balti kryžiai ant mėlyno fono; 12. Jungtinės Amerikos Valstijos - raudonos ir baltos juostos, mėlynas stačiakampis su baltomis žvaigždėmis; 13. Australija - mėlynas fonas su raudonu kryžiumi ir baltomis žvaigždėmis; 14. Naujoji Zelandija - panaši į Australijos, bet skirtingas žvaigždžių išdėstymas; 15. Panama - balta, mėlyna, raudona su žvaigždėmis.

„Šių vėliavų spalvos turi istorines ar simbolines reikšmes, dažnai susijusias su revoliucijomis, monarchijomis ar tautinėmis vertybėmis, todėl suplakti viską į vieną vietą ar priskirti vienai kažkuriai šaliai/ideologijai būtų klaidinga", - apibendrino A.Krupavičius.