1 nuotr.Dar apie grynuosius pinigus. Šį kartą apie tai rašo žinomas Vokietijos leidinys Focus:
„Kova su grynaisiais pinigais vyksta jau daugelį metų. Žinoma, kartu teigiama, kad ji naudojama siekiant aukštesnių ir kilnesnių tikslų, pavyzdžiui, pinigų plovimo užkardymo, nusikaltimų ir mokesčių vengimo. Iš tikrųjų mums gresia orveliškas sekimas.
Šia „saliamio" taktika po truputį menkinami ir iš mūsų atimami grynieji pinigai, o plačioji visuomenė to dažnai nepastebi. O ar žinojote, kad Vokietijos vyriausybė jau daugelį metų investuoja milijonus mokesčių mokėtojų pinigų į grynųjų pinigų panaikinimą? Taip, aš taip pat buvau priblokštas, kai tai ištyriau.
Pažvelkime atgal: 2019 m. 500 eurų banknotas buvo išiminėjamas iš apyvartos, kad būtų užkirstas kelias pinigų plovimui ir mokesčių slėpimui. Bandymas nepavyko ir iki šiol nepavyko rasti jokių empirinių įrodymų, patvirtinančių ryšį tarp grynųjų pinigų ir pinigų plovimo bei mokesčių slėpimo. Net Bundesbankas turėjo pripažinti, kad ši akcija buvo nesėkminga, tačiau nuo to laiko buvo grąžinta tik 20 proc. apyvartoje esančių banknotų.
Tuo pačiu metu, vos per dvejus metus, anoniminių tauriųjų metalų sandorių (tauriųjų metalų, brangakmenių ir kt. pirkimas be registracijos) suma buvo sumažinta nuo 15 000 eurų iki 2 000 eurų. Mano nuomone, tik laiko klausimas, kada šis langas bus visiškai uždarytas.
Kitas išpuolis įvyko per „Corona" krizę: pradžioje grynieji pinigai kurį laiką buvo laikomi pavojingais, nes jie buvo šmeižiami kaip virusų platintojai, o tai, žinoma, buvo visiška nesąmonė. Nepaisant to, iki šiol matome lipdukus, kuriuose reklamuojami saugūs bekontakčiai mokėjimai.
Tačiau tai dar ne viskas: gruodį Briuselis susitarė dėl 10 000 eurų grynųjų pinigų ribos visoje ES. Jei Vokietijos vidaus reikalų ministrė Nancy Faeser būtų galėjusi, būtų buvusi nustatyta gerokai mažesnė nei 1 000 eurų grynųjų pinigų riba. Ir šiuo atveju Vokietijos Bundesbankas aiškiai prieštaravo ES ir Vokietijos vyriausybei:
„Kol kas nėra moksliškai pagrįstų įrodymų, kad grynųjų pinigų lubos padeda kovoti su pinigų plovimu." Tai rodo ir šalių, kuriose mokėjimai banknotais ir monetomis jau yra apriboti iki tam tikrų sumų, patirtis. „Todėl manau, kad mokėjimų grynaisiais pinigais ribojimas yra klaidingas", - sakė Deutsche Bundesbank vykdomosios valdybos narys Johannesas Beermannas.
Tuo pat metu Vokietijos vyriausybė, prisidengdama Sankcijų vykdymo įstatymu, paskelbė visiems piliečiams bendrą įtarimą (šiuo atveju siekiama apsunkinti Rusijos oligarchų gyvenimą ir, kaip visada, žinoma, kovoti su pinigų plovimu). Nes naujasis Pinigų plovimo įstatymo (GWG) 16a straipsnis draudžia už nekilnojamąjį turtą, žemę, namus ir butus atsiskaityti grynaisiais pinigais, auksu ar kriptovaliutomis.
Matote: Grynieji pinigai puolami iš daugelio pusių. Jei grynieji pinigai būtų panaikinti, mums, piliečiams, atsirastų daug akivaizdžių problemų.
Tik apie du procentus pinigų pasiūlos sudaro banknotai ir monetos, t. y. grynieji pinigai. Arba tariant kitaip: tik kas penkiasdešimtą eurą. Jei tik penki ar dešimt procentų europiečių atsiimtų savo pinigus iš banko, kortų namelis sugriūtų ir dauguma liktų be pinigų. Vis labiau populiarėja atsiskaitymai negrynaisiais pinigais kredito kortelėmis, „Apple Pay", „Paypal" ir pan. Daugiau nei 90 proc. visų mokėjimų atliekama debeto ir kredito kortelėmis arba banko pavedimais ir (arba) tiesioginio debeto operacijomis. De facto jau turime skaitmeninį eurą. Tad kodėl ECB taip atkakliai siekia įvesti skaitmeninį eurą CBDC (centrinio banko skaitmeninės valiutos) pavidalu Eurosistemoje?
Visus pervedimus ir sandorius, tiek privačius, tiek komercinius, renka bankai ir vieną kartą per dieną subalansuoja bankų sistemoje tarp institucijų. Tai, kam klientai išleidžia pinigus, šiuo metu mato tik bankai. Perduoti sandorius ECB ar kitoms šalims neįmanoma ir draudžiama dėl kelių priežasčių. Įdiegus CBDC ši problema būtų visam laikui išspręsta. Tada kiekvienas ES pilietis turėtų skaitmeninę sąskaitą (piniginę) tiesiogiai ECB, o ECB turėtų išsamią apžvalgą realiuoju laiku.
Žinoma, centriniai bankai nurodys daugybę „svarių priežasčių", kad šis nuostabus naujas pasaulis (angl. brave new world) mums būtų priimtinas: mokėjimai bus saugūs, praktiški, higieniški, bekontakčiai, efektyvesni, pigesni ir greitesni.
Tačiau kaina būtų didelė, nes kiekvienas klientas ir kiekvienas sandoris būtų visiškai matomas ir atsekamas. Skaitmeninė valiuta gali suteikti daugybę duomenų apie piliečių mokėjimų srautus ir naudotojų elgseną. Būtų praktiška susieti pinigines su, pavyzdžiui, skiepų sertifikatu ir kitais duomenimis. Štai ir turime „skaidrų vartotoją".
Mąstykime provokuojančiai toliau: siekdami išsaugoti klimatą ir ugdyti mus būti geresniais žmonėmis, galėtume įdiegti CO2 kredito sąskaitą. Kas išnaudoja savo CO2 kreditą, nes per daug keliauja, per daug vairuoja, valgo mėsą, o ne vabalus ar labai perdirbtus mėsos pakaitalus, turi mokėti arba net badauti. Tai slaptųjų tarnybų drėgnos svajonės ir košmaras, apie kurį mus perspėjo George'as Orwellas.
Kitas pavojus: be orveliškos priežiūros, palūkanų normos gali būti lengvai sumažintos iki minusinės ribos, o piliečiai negalės atsiimti pinigų iš banko ir išvengti neigiamos palūkanų normos. Taigi, „bankų pinigų atsiėmimas" (angl. bank run) ateityje būtų neįmanomas.
Baudžiamuosius delspinigius arba turto mokestį būtų galima greitai ir veiksmingai taikyti ir išieškoti iš kiekvienos sąskaitos, o niekas negalėtų nuo jų apsiginti. Panašiai kaip automobilių stovėjimo bilietai, transliavimo mokestis ir t. t. Kaip praktiška! Centralizuotas ECB galėtų bet kada įšaldyti sąskaitas. Kaip ir mūsų didžiojo pavyzdžio Kinijos atveju.
Kalbant apie Kiniją, kaip vyšnaitę ant torto galima būtų įdiegti socialinio kredito programą. Centralizuotai valdomi skaitmeniniai pinigai kartu su socialinio kredito sistema yra puikus (ir klastingas) sprendimas, kaip kontroliuoti savo piliečius, juos nuolat sekti ir bausti, jei jie nežaidžia pagal taisykles. Jei kas nors peržengia ribas, jam ne tik atimami socialinio kredito taškai, bet ir taikomos sankcijos - apribojamas pinigų išėmimas arba blokuojama sąskaita. Skaitmeninė diktatūra, prisidengusi klimato kaita, solidarumo ir teisingumo mantija, yra įgyvendinta.
Tačiau vartojimas taip pat gali būti kontroliuojamas. Kinijoje galvojama apie išblukusius pinigus (vok. Schwundgeld). Skaitmeniniai pinigai po tam tikro laiko nustoja galioti, kad būtų skatinama ekonomika. Kita vertus, mokėjimai už tam tikras prekes gali būti apriboti arba net blokuojami. Būtent taip, kaip norėtų centralizuota institucija."
