Tai sekmadienį interviu televizijos kanalui CNN pareiškė agentūros vyriausiasis redaktorius Brajanas Karovilanas (Brian Carovillan).

Žurnalistė buvo atleista šį mėnesį dėl jos asmeninių publikacijų tviteryje apie palestiniečių ir izraeliečių konfliktą. 22 metų E.Vilder spėjo padirbėti agentūroje tik dvi savaites. „Mes atsisveikinome su E.Vilder dėl jos pasisakymų socialiniuose tinkluose, kuriuose akivaizdžiai pasireiškė išankstinis nusistatymas prieš vieną iš konflikto šalių vienoje iš prieštaringiausių ir sudėtingiausių istorijų, su kuriomis mes dirbame. Sprendimas buvo sunkus, bet tikrai ne asmeniškas, mes jai linkime kuo geriausios kloties", - sakė B.Karovilanas.

Jis taip pat paaiškino, kad E.Vilder savo veiksmais žlugdė neutralų agentūros statusą nušviečiant įvykius, kas esą kelia grėsmę kitų darbuotojų saugumui karštuosiuose taškuose ir pakerta skaitytojų pasitikėjimą.

„Omenyje turimas žurnalistų saugumas ir mūsų kaip objektyvios žiniasklaidos priemonės statusas", - aiškino AP redaktorius. Kurios publikacijos pažeidė vidaus reglamentą, agentūros vadovybė nepatikslino.

Savo ruožtu E.Vilder laiko save asimetriško taisyklių taikymo socialiniuose tinkluose auka. Pasak žurnalistės, ji taip pat tapo Stanfordo universiteto, kurį neseniai baigė, respublikonų susivienijimo pjudymo objektu. Studijų metais ji aktyviai gynė žmogaus teises Palestinoje ir griežtai kritikavo Izraelį, į ką atkreipė dėmesį respublikonų susivienijimas.

E.Vilder dirbo AP skyriuje Arizonos valstijoje. Kaip anksčiau pažymėjo CNN, ji nenagrinėjo Artimųjų Rytų problemų. Gegužės viduryje ji savo „Twitter" paskyroje kritikavo Amerikos žiniasklaidą už „politinį šališkumą" pasakojant apie palestiniečių ir izraeliečių konfliktą.

Komentuoja filosofas Arvydas Juozaitis:

Kalbėti apie žurnalistų objektyvumą visada yra sudėtinga. Galima prisiminti netgi tai, kad Pirmąjį pasaulinį karą žurnalistai labai smarkiai provokavo. Tą galima pastebėti netgi literatūros kūriniuose, pavyzdžiui, Rožero Marteno diu Garo (Roger Martin du Gard) romane „Tibo šeima" labai akivaizdžiai matyti, kaip prieš šį karą 1914 m. žurnalistai dirbtinai kaitino atmosferą, gaudydami gandus, juos „pūsdami" ir priešindami ištisas valstybes.

Panašūs dalykai vyksta ir šiais laikais. Man regis, didžiulė žurnalistikos bėda yra nuolaidžiavimas dabar vyraujančiam agresyvumui, žiniasklaidos baimė prieš vyraujančią hiperliberalizmo propagandą. Štai liberalai yra įsikalę sau į galvą, jog genderizmas - žmonijos ateitis, nors tai niekur nevedanti ir džiūvanti šaka, o štai didelė dalis žurnalistų visa tai nekritiškai transliuoja, bijodami paprieštarauti ar užduoti aštresnius klausimus. O tiems hiperliberalams to tik ir tereikia, jie ir toliau agresyviai transliuoja savo išsigalvojimus, įsivaizduodami, kad jeigu esi agresyvus, vadinasi, pranašesnis... Ta didžiąją dalį pasaulinės ir lietuviškos žiniasklaidos kaustanti baimė prieš „netikrus pranašus" yra labai įsisenėjusi liga.

Štai prancūzų žiniasklaida net išsigando dėti žmonių kreipimąsi dėl genderistinės politikos platinimo mokyklose, bijojo bent kiek kritiškiau apie tai rašyti. Tai, apie ką rašo „Respublika" ir „Vakaro žinios", yra tiesiog žygdarbis. Juk daugelis visa tai skelbia labai iškreiptai, bijoma prarasti tam tikras reklamos pajamas ar patirti agresyvų puolimą socialiniuose tinkluose. Žinoma, didelę įtaką daro ir dabar įsigalėjęs socialinių tinklų monstras. Nes socialiniai tinklai yra tarsi dviašmenis peilis, pjaunantis abiem pusėm.

Lietuvoje tokia baimė, ko gero, yra netgi dviguba - tai atrodo kur kas aštriau negu kitur. Nes Lietuvoje labai stiprus priešų paieškos sindromas, o tas menamas „priešas" yra visur - ir Rytuose, ir Pietuose, ir net Šiaurėje. Dėl to net su latviais mūsų bendravimas toks rezervuotas ir prėskas, nes priešų ieškoma ir ten...

Padėtis, žinoma, yra prasta, tačiau tie patys socialiniai tinklai, kurie taip pat yra stipriai cenzūruojami, dar gali kažkiek pagelbėti išvengti liberaliosios diktatūros paveiktų žiniasklaidos priemonių bei didžiųjų magnatų kontrolės.