Prancūzijoje gyvenanti lietuvė pasakoja, kaip sekasi gyventi karantine mažame miestelyje

Šeimą gelbsti terasa

Kaip ir dauguma žmonių pasaulyje, Lariana su trimis mažamečiais vaikais laiką leidžia namuose - Pietų Prancūzijoje, nedideliame Sen-Felikso-de-Lodė miestelyje. Artimiausias didmiestis - už 35 km esantis Montpeljė. Ir, pasak jaunos moters, šiandien ji labai džiaugiasi, kad gyvenimui pasirinko ne jį.

„Gyvenimas mažame miestelyje ir taip yra ramesnis, o paskelbus karantiną (Prancūzijoje jis vadinamas ypatingąja padėtimi) išryškėja dar daugiau kaimuko privalumų. Nors ir uždaryti, tačiau savo namuose turime terasą, tad, norint pasivaikščioti, nereikia eiti į gatvę. Terasa nėra milžiniška, bet kol vaikai maži, jiems čia vietos užtenka, tad gali visą dieną leisti gryname ore - žaisti, važinėtis ir t.t. Mudu su vyru taip pat galime saugiai, nepažeidinėdami tvarkos, mėgautis pavasario šiluma ar surengti mažą „iškylą“, - pasakojo Lariana.

Beje, tai, kaip karantino metu laikomasi tvarkos, Prancūzijoje kontroliuojama labai griežtai.

„Vyras prieš porą dienų turėjo nuotykį. Maždaug 22 val. vakaro išėjo į lauką prie pat namų parūkyti. Iškart prisistatė policijos pareigūnai. Jie perspėjo, kad negalima tiesiog šiaip, be svarbios priežasties, palikti namų ir tik įsitikinę, kad jis tikrai čia gyvena, išvažiavo nepaskyrę baudos. Prieš kurį laiką per žinias perspėjo, kad policija gyventojus kontroliuos pasitelkusi dronus, tai gal ir jis taip buvo pastebėtas“, - svarstė pašnekovė.

Pasak Larianos, gatvėse galima pasirodyti tik turint specialų leidimą. Jame turi būti nurodyta, kur ir kokiu tikslu asmuo keliauja. Norint nueiti į parduotuvę, leidimas yra būtinas. Pirmą kartą pagauto be leidimo asmens laukia 200 eurų bauda. Jos nesumokėjus per 45 dienas, bauda išauga iki 450 eurų. Jeigu tas pats asmuo per dvi savaites sulaikomas antrą kartą, bauda šokteli iki 1500 eurų. Per mėnesį tvarką pažeidus 4 kartus, pažeidėjui ne tik išrašoma 3700 eurų bauda, bet ir gali būti skirta iki 6 mėn. kalėjimo.

Visgi, nepaisant to, atsiranda draudimų nepaisančių.

„Draugas, gyvenantis didmiestyje Montpeljė, eidamas iš parduotuvės matė, kaip policija tardė gatvėje sulaikytą moterį, kuri, tikėtina, tiesiog nusprendė pasivaikščioti ir įsigyti ne pirmo būtinumo prekių. Gal ji baudos tą kartą ir negavo, bet tikrai buvo įspėta. Ir tikrai gaus ją, jei dar kartą įklius. Prancūzai, skirtingai nuo Lietuvos pareigūnų, su baudomis nesismulkina. Parašyta, kad žmonių susibūrimo vietoje galima pasirodyti tik su kauke ir pirštinėmis, ir tik - turint minėtą leidimą, vadinasi, taip ir turi būti“, - pastebėjimais dalinosi jauna moteris.

Tiesa, šalies valdžia, suprasdama, kad išsėdėti namuose gali būti sunku, numatė, kad grynu oru žmonės visgi gali pakvėpuoti. Bet tik vieną kartą per dieną, lauke praleidžiant ne ilgiau kaip valandą. Be to, miestuose nuo savo namų galima nutolti tik 200-500 metrų, miesteliuose ir kaimuose - iki 1 km. Ir visais atvejais būtina turėti leidimą.

„Sakykite ką norite, bet manau, kad maži miesteliai ir kaimukai šiuo metu yra patrauklesni gyvenimui - mažiau žmonių, daugiau erdvės, laisvės ir gaivaus oro“, - sakė Lariana.

Gyvenimas apmirė, bet nesustojo

Pašnekovė prisiminė, kad oficialiai ypatingoji padėtis šalyje buvo įvesta kovo 17-osios vidurdienį.

„Nors rekomendacijos saugotis bei laikytis higienos buvo skelbiamos ir anksčiau. Miestuose, kuriuose buvo fiksuojami koronaviruso atvejai, mokyklos buvo uždarytos dar iki šios datos. Po kovo 17-os vidurdienio duris užvėrė visos šalies ugdymo įstaigos bei ne pirmo būtinumo prekių parduotuvės. Šiuo metu dirba tik maisto prekių parduotuvės, vaistinės, degalinės ir, prancūzai nebūtų prancūzais, vyninės“, - šyptelėjo pašnekovė.

Artimiausia didelė parduotuvė nuo jų namų yra per 7 km, tačiau ir pačiame miestelyje veikia kepyklėlė, dirba mėsos krautuvė, pora vyninių, tad maisto visiems užtenka.

„Prieš porą dienų važiavau į parduotuvę greitkeliu ir net nustebau, koks jis buvo tuščias. Pačioje parduotuvėje irgi ramu - nebėra eilių ir nereikia laukti prie durų. Tvarka - kai įleidžiamas tik ribotas kiekis pirkėjų, irgi panaikinta. Kainos nepakilo, kai kas net atpigo. Masinių apsipirkimų vajus irgi praėjo, tad lentynos pilnos. Aš neradau tik mielių, o visų kitų produktų - kiek tik nori. Mielių reikėjo, nes duoną mėgstu kepti pati, tad ir į parduotuves nedažnai važiuojame.

Pasikeitė ir pačių parduotuvių požiūris į klientus - dabar jos dažnai „atvažiuoja“ į namus. Nemažai jų persikėlė į internetą, tad, jeigu ko nerandi realioje parduotuvėje, gali įsigyti ten. Ir net nemokamai prekes atveža, jeigu miestelyje ar kaimuke gyvena nors ir 10 žmonių.

Svarbu, kad turėtum už ką pirkti, nes, naujausiais duomenimis, be darbo sėdi apie 5 mln. Prancūzijos gyventojų“, - apie kasdienio gyvenimo pokyčius pasakojo jauna moteris.

Visgi Lariana neslėpė, jog saviizoliacijoje su trimis mažamečiais vaikais (5 m. mergaite ir 3,5 m. dvynukais) nėra lengva.

„Reikia vaikams sugalvoti užsiėmimų, nes kitaip namuose prasideda chaosas. Laimei, padeda ugdymo įstaigos. Kai tik mokyklos užsidarė, netrukus iš mokytojų gavome užduočių ir patarimų, kaip užimti vaikus. Maniškiai dar mažiukai, tačiau vis tiek gauna namų darbus, kuriuos padarius siunčiame mokytojams“, - apie ugdymo ypatumus pasakojo jauna mama.

Dar viena problema, su kuria susidūrė gausi šeima, - medicininė priežiūra. Vienas iš broliukų reguliariai turėjo lankytis pas kineziterapeutus, logopedus ir kitus specialistus. Dabar, gyvenimui apmirus, galimos tik telefoninės konsultacijos.

„Tačiau esame sveiki, gyvi, tad su tokiais laikinais sunkumais tikrai susitvarkysime. Patys būdami optimistais, raginame ir kitus jo neprarasti. Juolab kad už langų toks nuostabus metų laikas - pavasaris“, - geros nuotaikos užtaisu pokalbį baigė Lariana.