Po saule - nieko naujo: J.Gebelso propagandos principai aktualūs ir šiandien

Jam pavyko apvynioti aplink pirštą visą gana išsilavinusių, plataus akiračio žmonių naciją. Geraširdžiai biurgeriai per trumpiausią laiką buvo paversti fanatiškų budelių - žudikų armija. J.Gebelsas, kaip ir dera pagal jo paties teoriją, šventai tikėjo tuo, ką darė, ir didele dalimi dėl to jam pavykdavo beveik viskas. Net likus porai dienų iki visiškos Vokietijos kapituliacijos, kai visi vokiečiai žinojo apie laukiantį neišvengiamą fiurerio armijos krachą, J.Gebelsas sostinę užvertė atsišaukimais, paskutinį kartą bandydamas palaikyti kovotojų dvasią.

Blogio imperija ir Melo karalius

Savo srityje jis pasiekė neregėtų aukštumų, ir tai jam kainavo gyvybę. Juk jeigu savo potencialą jis būtų nukreipęs kitur, pavyzdžiui, į pardavimų sritį, jis garantuotai būtų likęs gyvas. Ir jam būtų sekęsi ne blogiau, juk vokiečiai tada būtų šventai tikėję, kad važinėti reikia tik tais automobiliais, kuriuos būtų pardavinėjęs J.Gebelsas. Galbūt ir nacių propaganda nebūtų buvusi tokia visa apimanti. Praktiškai iškart, kai naciai atėjo į valdžią, jie (konkrečiai - J.Gebelsas) pradėjo kontroliuoti ne tik spaudą, bet ir visas kultūros sritis, viską, kas kaip nors galėjo daryti įtaką vokiečių protams.

Nuo tada masinės informacijos priemonės nebevykdė informavimo funkcijos. Pagrindinis propagandistas atvirai pareiškė, kad jam nereikia tiesos, jam reikia efekto. Tai ir buvo jo pagrindinė paslaptis.

Iš tiesų J.Gebelsas neišrado nieko kardinaliai naujo. Vieni ar kiti propagandos principai buvo jau žinomi ir efektyviai naudojami kituose žemynuose. Pavyzdžiui, tipiškas amerikietiškas metodas, vadinamas „kasdienišku

Kelias: pasakojimu", kai visiškai ramiu ir net flegmatišku balsu per radiją arba iš televizijos ekranų pasakojama apie sušaudymus, žmogžudystes ir kitus visiškai nepriimtinus įvykius. O emocionaliai pasakojama apie tai, į ką reikia atkreipti minios dėmesį.

Pats J.Gebelsas sakė, kad daug ką propagandos srityje perėmė iš socialistų. Negalima sumenkinti ir paties Reicho ministro vaidmens. Jis nuolatos kūrė šūkius, nevengdavo asmeniškai perrašyti atsišaukimų ir plakatų, nuolatos organizuodavo susirinkimus, mitingus, o tie mitingai būdavo panašesni į paradus ir eitynes. Didelė dalis tokių renginių vykdavo vakarais, kai žmonių gebėjimas kritiškai mąstyti yra silpnesnis.

Šeši J.Gebelso propagandos principai

Išvalytą informacinį lauką, o būtent toks jis tapo uždraudus nepriklausomus laikraščius, sudeginus netinkamų autorių knygas ir visiškai kontroliuojant kiną, televiziją ir teatrą, buvo galima užpildyti reikiamomis propagandinėmis idėjomis.

Skiriami šeši pagrindiniai fašistinės Vokietijos propagandos principai, kurių dauguma jų yra aktualūs ir šiandien.

Pirmasis principas - propagandos turi būti labai daug. Ji turi lietis, vaizdžiai tariant, net iš lygintuvų. Perlenkti lazdos yra neįmanoma, nes statistinis gyventojas, kaip žinoma, nepasižymi itin aukštu intelektu (tai taip pat J.Gebelso teorija) ir jam tą pačią informaciją būtina kartoti daugybę kartų. Tik tada galima tikėtis teigiamo poveikio.

Antrasis principas grindžiamas minėtu teiginiu apie auditorijos protinius gebėjimus. Vadinasi, žinia turi būti maksimaliai paprasta ir aiški. Jokių sudėtingų loginių grandinių ir įmantrių posakių. Orientacija į žemiausio išsilavinimo klases pasiteisindavo visada. Juk jeigu kiemsargis suvokia, apie ką kalbama, žmogus su aukštuoju išsilavinimu suvoks tuo labiau. Net jeigu pastarąjį nelabai įkvėps tokios primityviai pateiktos idėjos, nieko baisaus. Net labiausiai apsišvietusi mažuma bus priversta sekti paskui daugumą, kurią šie principai paveikė.

Trečiasis principas išplaukia iš pirmųjų dviejų. Šūkiai turi būti paprasti, skambūs ir pasikartojantys. Bet kurį pranešimą galima pradėti ir baigti šūkiais, gausiai gardinti jais visą informaciją, savais žodžiais palaikant jau žinomus teiginius.

Ketvirtasis principas - visiškas įsitikinimas postulatų teisingumu, jo esmė - jokių abejonių arba pažiūrų poliariškumo. Žmonės apskritai neturi turėti pasirinkimo, tik tada žmogus primestas jam idėjas vertina kaip savas ir ima jas ginti.

Penktojo principo esmė - nesuteikti žmogui galimybės įjungti proto. Propaganda apeliuoja į jausmus ir emocijas, bet visai nėra susijusi su protavimu. Išjudinti milžiniškos minios emocijas yra gerokai lengviau negu apeliuoti į jos sąžinę arba protą. O ir kam reikalingas protas žmogui, už kurį viskas jau yra nuspręsta?

Šeštasis principas nusako dvi svarbiausias darbo kryptis: šokiruoti ir nebijoti meluoti. Jeigu kokia nors mintis bus pateikinėjama palaipsniui, pateikiant argumentus ir nuomones, reikiamo poveikio nebus. Yra svarbu šokiruoti. Tik tokią informaciją žmonės perpasakoja kitiems. O dideliu melu žmonės tiki noriau, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Matyt, tai galima paaiškinti tuo, kad dėl smulkmenų jie gali meluoti ir patys, vadinasi, tai vertina kaip normą. O štai meluoti išsijuosus drįsta tik nedaugelis. Tad reikia manyti, kad ir kiti kažin ar ims taip begėdiškai iškraipyti faktus. Vadinasi - tai tiesa.

Laikantis pastarojo principo buvo naudojama ir provokacija, taip pat politinė. Pavyzdžiui, kad būtų pateisinta agresija prieš Lenkiją, vokiečių kareiviai, perrengti lenkų karinėmis uniformomis, užpuolė vokiečių radijo stotį. Tikra manipuliacija.

Kaip šiandien taikomi Gebelso propagandos principai

J.Gebelso darbo principus perkėlus į dabartį, į akis ypač krenta paskutinysis principas. Vadinamasis haipas (iš angl. „hype" - triukšmas, erzelis), agresyvi ir įkyri reklama, ažiotažo kėlimas, kuriuo dabar naudojamasi populiarumui išsikovoti arba palaikyti, grindžiamas būtent provokavimu, šokiravimu ir neretai melu. Publika, kaip ir galima tikėtis, labiau reaguoja į tai, kas jai kelia emocijas.

Melu grindžiami vadinamieji feikai (angl. „fake" - klastotė, falsifikacija), aktyviai platinami internete, norint sukelti auditorijai vienus ar kitus jausmus ir emocijas, patvirtinti pagrindinę mintį ir idėją. Karo metais vokiečiai net leido „feikinį" laikraštį „Pravda", kuriame buvo spausdinamos melagingos naujienos, turinčios demoralizuoti sovietų kareivius.

Skirstymas pagal principą „draugas - priešas", pastaruoju metu aktyviai naudojamas visame pasaulyje, taip pat yra ne kas kita, kaip J.Gebelso propagandos atbalsiai. Visas pasaulis iš kitų valstybių atstovų, o ir savų piliečių išskiria tuos, kurie juos palaiko, vadinasi, yra teisūs, ir tuos, kurie priskiriami priešininkų stovyklai. J.Gebelsas taip pat pradėjo nuo knygų deginimo, net rašytojus suskirstęs į tuos, kurie yra „teisingi", ir visus kitus.

Pagrindinės tezės

Be pagrindinių principų, kurie yra J.Gebelso teorijos pamatas, dar yra ir jo tezės, atskleidžiančios pagrindinio fašizmo propagandisto pažiūras.

*Propaganda yra priemonė tikslui pasiekti, o ne pats tikslas;

*Karo propaganda turi atsisakyti humanizmo ir estetikos;

*Nekreipti dėmesio į inteligentiją, o orientuotis į mases;

*Рramoga - propagandos priešas;

*Subjektyvumas ir paprastumas - pagrindinės atramos.