Po karo Ukrainos laukia rimtas spec. tarnybų tyrimas

- Ukrainos ir Rusijos derybos Stambule, panašu, jokios taikos neatnešė. Kas pirmiau pavargs: Vakarai remti Ukrainą, ar rusai kariauti?

- Taikos derybos yra įmanomos tik tada, kai kuri nors pusė gauna į kaulus... Tačiau šiuo momentu visi dar turi iliuzijų. V.Putinas įsivaizduoja, kad turi dar pakankamai rezervų, juo labiau kad dabar organizuoja pavasarinį šaukimą, o tai maždaug 120-140 tūkst. žmonių, tačiau tuos žmones dar reikia paruošti...

Šiuo metu Rusija turi užgrobusi Pietryčiuose Azovo jūros pakrantę, o tai reiškia, kad daugmaž turi galimybę organizuoti sausumos koridorių tarp Donbaso ir Krymo, be to, V.Putinas vis dar puoselėja įvairias iliuzijas dėl Charkovo...

Taigi, nepavykus įgyvendinti pagrindinių karo tikslų, t.y. politinės situacijos Ukrainoje pakeitimo ir savos kontrolės šalyje įvedimo, rusai, žinoma, dabar ruošiasi derėtis dėl esamų pozicijų, šaukdami, jog jie nieko daugiau pasiekti ir nenorėjo... Ukrainiečiai gi jaučiasi gana efektyviai apsigynę, neatidavę pagrindinių teritorijų, sunaikinę daugybę rusų technikos ir gyvosios jėgos, todėl labai didelio noro dėl kažko derėtis jie nedemonstruoja... Bet jau ryškėja kai kurie derybiniai kontūrai.

Teigiama, jog ukrainiečiai jau pateikė savo pasiūlymus, kuriuose numatyta tam tikra neutraliteto forma, kuomet tą neutralitetą garantuoja tarptautinės sutartys ir eilė svarbių pasaulio valstybių, tampančių garantu maždaug tame pat lygyje, kaip ir NATO sutarties 5-asis straipsnis.

- Ko vertas toks „neutralitetas"? Ir kas gali patikėti rusų „garantijomis"?

- Pagal tai, kas dabar kalbama, tai yra ne „neutralitetas", o tiesiog atsisakymas stoti į NATO. Bet kadangi tikslas tapti NATO nare yra įrašytas Ukrainos Konstitucijoje, tai šitų derybų rezultatas turėtų būti iškeltas į visuotinį referendumą... Bet juk tokiu atveju rusai turi išeiti iš okupuotų Ukrainos teritorijų, nes kitaip joks referendumas neįmanomas. Taigi, čia matome daugybę gudravimų ir žaidimų, todėl, manau, nė viena pusė su tuo nesutiks, tad, manau, laukia dar viena labai aktyvi ginkluotos kovos fazė.

- Dabar labai daug šnekama, kad Vakarai labai bijo rusų, kad jie nerangūs ir neryžtingi...

- Daugiausia taip kalba įvairūs veikėjai, neturintys jokio supratimo šiuo bei visais kitais klausimais. Pavyzdžiui, kai Lietuvos parlamentas priima sprendimą, jog reikia uždaryti dangų virš Ukrainos, tai išvertus į normalią kalbą tas reiškia, jog NATO turi stoti į atvirą karą su Rusija, o Lietuva yra pasirengusi pirmoji priimti Rusijos smūgį...

Kadangi konvenciniame kare Rusija laimėti negali, tai dabar vyksta skandalas Jungtinėse Valstijose dėl to, kodėl JAV žvalgyba šitaip baisiai apsiriko, pervertindama Rusijos pajėgų grėsmę. Tačiau į Rusijos grasinimus panaudoti taktinį branduolinį ginklą reikia žiūrėti rimtai. Todėl kalbant apie „baimes", visada reikia apgalvoti ir savo žodžių prasmę, o tokia savybė Lietuvos politikams nėra būdinga...

- Tačiau apie tai kalba ne tik mūsų politikai. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kiekvieną dieną prašo ginklų, kurių, reikia manyti, negauna arba gauna nepakankamai. O gal vakariečiai jų paprasčiausiai neturi?

- Aš manau, kad Ukrainai yra tiekiama labai daug ir pačios įvairiausios reikalingos ginkluotės. Ši ginkluotė buvo tiekiama, net nepaisant V.Zelenskio dar prieškarinių kalbų, kai jis į dviejų pagrindinių NATO šalių perspėjimus apie būsimą Ukrainos puolimą atsakinėjo, jog jis geriau žino, būdamas prezidentu, kas vyksta jo šalyje...

Maža to, jis prievartavo savo Generalinio štabo karininkus kartoti šias nesąmones, o pastaruosius dvejus metus, kai jis buvo valdžioje, kariuomenės plėtra faktiškai buvo sustabdyta - daugybė reikalingų žmonių ir specialistų negavo galimybės išmokti naudotis sudėtinga vakarietiška technika ir t.t. Todėl Vakarai dabar yra labai apriboti, norint tiekti savo ginkluotę Ukrainai, nes staigiai apmokinti žmonių naudotis šia ginkluote neįmanoma.

Taip, ukrainiečių kareiviai dabar apmokomi naudotis prieštankiniais NLAW ar „Javelinais", taip pat naujausia pėstininkų priešlėktuvinės gynybos technika. Bet tiekti modernesnę bei sudėtingesnę ginkluotę - dar ne laikas. Todėl manau, kad Ukraina šiuo metu gauna pakankamai ginkluotės - tokiais masteliais, kokiais niekas niekada nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nėra gavęs... Ko Ukrainai iš tikrųjų reikės, jeigu ji apsispręs laužti Rusijos gynybines linijas, bandydama atsiimti okupuotas teritorijas, kuriose rusai yra neblogai įsitvirtinę?

Pirmiausia, jiems reikės sunkiosios artilerijos, o tuomet tankų ir įvairaus tipo raketinių sistemų - to, kas yra vadinama operatyvinėmis-taktinėmis raketinėmis sistemomis. Bet svarbiausia - jiems reikės visiškai naujo tipo kovinio mąstymo, kuris būtų paremtas vadinamąja asimetrinės atakos koncepcija.

Kitaip šnekant, jeigu jie bandys naudoti rusiškas puolimo ir gynybos schemas, tai ukrainiečiai turės lygiai tokius pačius nuostolius, kokius šiandien turi rusai. Todėl bet koks karinis pasiruošimas pradedamas nuo mąstymo, nes taktika yra karo menas, kurio tikslas - suvaldyti mūšio lauko chaosą. Ir štai čia turi prasidėti visi darbai - turi būti suprasta, kokiu būdu ukrainiečiai norės (ir ar norės) atsiimti šiandien rusų užimtas teritorijas. Ir pagal tai turės būti parinkti ginklai.

Visos V.Zelenskio ir jo aplinkos padarytos nesąmonės, taip pat ir derybų lauke, turi būti pabaigtos. Nes šiandien į kovą prieš Rusiją bei jos satelitus neoficialiai stojo visa NATO. O V.Zelenskio bei jo aplinkos šnekėjimai apie tai, jog Ukraina negauna pakankamai ginkluotės, yra netiesa, todėl, jeigu Ukraina bandys derėtis su rusais dėl atiduodamų teritorijų, akivaizdžiai turės problemų su Ukrainos atstatymu po šio karo.

- Tuomet apie rusus pašnekėkim. Štai daug kas teigia, jog V.Putinas nežino tiesos apie padėtį fronte, nes esą jo aplinka bijo visą tiesą pasakoti... Tikite tuo?

- Visos tos nuolat kartojamos politologų „baikos" apie tai, kad visi ten bunkeryje bijo V.Putino, nesako jam tikrosios padėties ir todėl jis esą vadovaujasi kelių veikėjų pateikiamomis neteisingomis ataskaitomis, yra tiesiog saviapgaulė. V.Putinas valdo padėtį, o vienintelės klaidos, kurias jis padarė, susijusios ne su ukrainiečių neįvertinimu, o su savo pajėgų pervertinimu. Čia jam galbūt tikrai nebuvo pateikiama teisinga informacija - kad smarkiai išvogta ir nepakankamai paruošta yra Rusijos kariuomenė.

Kita vertus, šis karas rėmėsi prielaida, jog Rusijos žvalgybai pavyko papirkti eilę ukrainiečių politikų. Stebint V.Zelenskio kalbas apie tai, kad Ukrainos niekas nepuls ir kitus proputiniškų jėgų panašius naratyvus, V.Putinas turėjo teisę tikėtis, kad jo milijardai, įkišti į Ukrainos politikų kišenes, suveikė. Tačiau V.Putinas nebuvo pajėgus įvertinti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų savaveiksmiškumo ir to, jog į kovą daugeliu atvejų stojo pati visuomenė. Todėl pasibaigus šiam karui Ukrainos turi laukti labai rimtas specialiųjų tarnybų bei žvalgybų veiklos tyrimas, aiškinantis, kas gi suteikė V.Putinui prielaidas tikėtis, kad Ukraina nesigins, ir kas „protingai" patarė Ukrainos vadovams kalbėti, kad nereikia „gąsdinti užsienio investuotojų" kažkokiais karais tuo metu, kai Rusijos pajėgos keturis mėnesius šaldė pasturgalius prie Ukrainos sienos...

- Rusijos užsienio reikalų ministras šiomis dienomis nuvyko į Kiniją ir Indiją kurti, kaip jis pats sako, „teisingos pasaulio tvarkos". Ar šios dvi šalys yra tikrai rimtos Rusijos sąjungininkės, galinčios sukurti rimtą atsvarą Vakarų pasauliui?

- Be abejo, S.Lavrovo misija yra sukurti antivakarietišką sąjungą. Suvokime, jog Rusijos naftos pardavimams Europoje ateina galas, todėl jiems yra būtina susirasti naujas rinkas, Kinijai jie naftą parduoda labai žemomis kainomis. Ir čia labai praverstų Indijos rinka, kurią dabar bandoma pasikinkyti.

Deja, negaliu pasakyti, kad jam ten blogai sekasi - tam tikros ekonominės sėkmės Rusija yra pasiekusi. O štai politinės sėkmės aš kol kas nematau jokios. Nes pagrindinis sąjungininkas - Kinija - iki šiol neveikia pagal V.Putino iš anksto sustatytas schemas. Atvirkščiai. Indija taip pat suvokdama savo situacijos keblumą galimame konflikte su Kinija, priklauso įvairioms vakarietiškoms sąjungoms, tarp jų ir gynybinėms. Todėl Indija labai didelių žingsnių Rusijos kryptimi nedarys. Tiesiog Indija taip pat naudosis Rusijos silpnumu, kaip tą daro Kinija. O jeigu amerikiečiams pavyks atidaryti Irano ir Venesuelos naftos pardavimus, kris pasaulinės kainos, tuomet ir Indija nebus tokiu dideliu rusiškos naftos pirkėju, kaip S.Lavrovas tikisi.