Perversmas Nigeryje: ką reikia žinoti

- Tai kas gi prieš kelias dienas nutiko Nigeryje?

- Tai, kas ir turėjo nutikti. Rusija organizavo karinį perversmą ir valdžios perėmimą senoje prancūzų kolonijoje. Nors kolonijinis palikimas tiek Nigeryje, tiek kaimyninėse taip pat prancūzams priklausiusiose šalyse seniai išgaravo, jie vis dar mėgsta prisiminti patirtą neteisybę, smurtą, genocidą.

Aišku, jie tam turi pagrindo, nes, tarkim, XIX a. savo asmenine nuosavybe Kongą pasiskelbęs Belgijos karalius Leopoldas II nuolat organizuodavo baudžiamuosius žygius į kaimus ir rengdavo viešas nepaklusniųjų egzekucijas. Skaičiuojama, kad jo valdymo metais buvo nužudyta apie 10 mln. žmonių. Tiesa, taip „pasižymėjo" Belgijos valdovas, bet prancūzų kontroliuojamose teritorijose irgi užteko smurto bei kraujo.

Sovietmečiu tuo bandė pasinaudoti socializmo statybomis visame pasaulyje užsiimanti ir milijardų šiam „darbui" negailinti Sovietų Sąjunga. Vladimiras Putinas neseniai pareiškė, kad dovanoja Somaliui visas jo skolas, o somaliečiai atsakė, kad jiems dovanų nereikia ir pinigus jie grąžins.

Taip susiklostė tokia situacija, kad Europos atstumtai Rusijai nebeliko kitos išeities, kaip tik lįsti į Afriką. Manau, minėta aplinkybė lėmė, kad vis dar gyvas yra bei valstybės finansavimą gauna „Wagner" įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas. Jis Afrikoje turi užtektinai ryšių, turi savo išteklių, „juodąją kasą", todėl yra reikalingas Kremliui.

Konkrečiu atveju Nigeris pasuko demokratiniu keliu ir išsirinko „ne tą" prezidentą, todėl V.Putinas parėmė perversmą. Tiesa, tai dar nereiškia, kad naujoji šalies valdžia stos į Rusijos pusę, tačiau akivaizdu, jog Maskva siekia užsitikrinti Afrikos šalių prielankumą. Būtent tam birželio viduryje Sankt Peterburge ir buvo surengtas 26-asis ekonominis forumas, tačiau į jį, skirtingai nuo ankstesnių metų, atvyko ne 40, o tik 17 šalių atstovų. Galbūt jie, kaip ir sovietmečiu, vėl bandys statyti Afrikoje socializmą, tačiau abejoju, kad jiems tai pavyks, nes žmonių mentalitetas nesikeičia.

Dar sovietmečiu sklandė politiškai nekorektiški anekdotai apie tai, kad didžiulę paramą gaunantys Afrikos šalių vadovai ją išleidžia prabangos prekėms, o visuotinio socializmo statybomis užsiims tuomet, kai nusipirks paskutinį „roleksą".

Kitaip sakant, dabartinė situacija demonstruoja visišką Rusijos desperaciją ir neviltį, tačiau bandymai keisti padėtį tik dar labiau ją blogina.

- Po perversmo pasirodė informacija, kad Nigeris nebetieks Prancūzijai aukso ir urano.

- Tiksliau situaciją galėtų pakomentuoti branduolinės energetikos specialistai, bet manau, kad prancūzai dėl to tikrai išgyvens. Taip, jie turi nemažai branduolinių jėgainių, tačiau ir pati joms skirto kuro rinka nėra skurdi. Tikėtina, jog jie turi sukaupę atsargų ir diversifikavę tiekimo grandines, todėl išeitį tikrai ras.

O auksas ar deimantai, nors apie juos ir daug kalbama, nėra tokie svarbūs. Galbūt jie svarbūs Rusijai, kadangi yra viena iš eksporto sričių, bet likęs pasaulis sėkmingai gali gyventi ir be to.

- Teigiama, kad tai buvo jau trečias perversmas Nigeryje, o pats Sahelis tapo nuolatinių perversmų vieta. Kodėl taip nutinka?

- Sunku kalbėti apie demokratinius procesus skurdžiose šalyse, kuriose žmonės dirba už 50 centų per dieną, kur vis dar gajos gentinės tradicijos, o armija veikia kaip atskira kasta ar nepriklausomas subjektas. Minėto regiono tradicijose yra valdžios perėmimas jėga. Be to, dažnai čia pasireiškia ir Rusija. Jos žmonės bando kištis į šalyse vykstančius rinkimus, rengia perversmus ir pan.

Beje, šiuo atveju puikiai pasiteisina patarlė - su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Maištas prieš V.Putiną Rusijoje labai primena tai, kas nuolat vyksta Afrikoje. Ten irgi maištingi kariniai daliniai patraukia į sostinę, nušalina prezidentą ir valdžią perima kariškiai. Taip vyko Libijoje, kitose šalyse. Dabar ši afrikietiška praktika pasiekė Rusiją, tačiau pirmas bandymas nebuvo sėkmingas.

Manau, kad radikaliai pakeisti šias tradicijas ir bendrą situaciją gali tik Kinija. Europa ir JAV Afrikos atžvilgiu nebeturi strategijos, o kinai ją turi, tad belieka pinigų ir investicijų klausimas. Labai tikėtina, kad perversmų tradicija bus įveikta reformomis ir investicijomis. Tiesa, tai nenutiks greitai, tačiau Kinijos įtaka čia turėtų augti. Ir abejočiau, kad jie elgtųsi taip, kaip belgų karalius Leopoldas. Greičiau bus pritaikyta dabar Rusijoje naudojama taktika, kai per 20 metų 70 proc. Amūro regiono gyventojų jau sudaro kinai. V.Putinas nebeturi kito pasirinkimo, kaip su tuo susitaikyti ir leisti plėstis kinų hegemonijai.

Afrikoje situacija kiek kitokia, kadangi kolonistų nubraižytos valstybių sienos neturi nieko bendro su genčių gyvenamų teritorijų ribomis, kultūra ar tradicija, bet ir čia kinai veiks panašiai. Juolab kad čia kažką nuveikti gali ne „muzikantai" ar prancūzų Svetimšalių legionas, bet pinigų turintis strateginis investuotojas.

JAV nesėkmė Somalio operacijoje 1993 metais aiškiai parodė, kad jėgos naudojimas yra kvailumo ir silpnumo išraiška. Afrikoje klausimai sprendžiami kitaip, tačiau tam būtina tinkamai pasirengti. Kinai ne vienerius metus investuoja ir į tai. Jie siunčia studentus į JAV ar Europos universitetus, o vėliau susigrąžina juos atgal ir paveda aiškias akademines užduotis.

Kadaise tai suprato ir Vakarai, bet jų Afrikos tyrimų institutai išsisėmė, todėl jų vietą užėmė kinai. Dabar jie studijuoja situaciją, analizuoja surinktus ekonominius bei sociologinius duomenis, aiškinasi, kas yra sprendimus priimantys ar įtaką galintys daryti asmenys ir juos perka. Taip, tai yra akivaizdi korupcija, bet ji, manau, yra geriau negu jėgos naudojimas, kas, kaip matome, jokių pokyčių neatneša.

- Kinams plėtrai reikia taikos. Ar tai reiškia, kad didesnio karinio konflikto regione bus išvengta?

- Karas tokioje vietoje visada įmanomas ir neįmanoma pateikti 100 proc. tikslios prognozės. Kvaila būtų teigti, kad to niekada nebus, nes taip gali nutikti. Be to, praktika rodo, kad visi ankstesni konfliktai netrukdavo įgauti pagreitį ir išplisti į aplinkines valstybes. Tik vakariečiai to niekaip negali ar nenori suprasti. Jie, kaip kadaise Sovietų Sąjunga, vertina per savo suvokimo prizmę. Tipiškas vakarietis galvoja, kad jeigu šalyje veikia geresnis ar blogesnis parlamentas ir yra kažkokios sienos, tai valstybės kaip ir turėtų elgtis „vakarietiškai". Bet Afrikoje to nėra. Čia netgi kariuomenė kitokia negu kokioje nors Čilėje ar Argentinoje.

Tiesa, ne tik Vakarai, bet ir Rusija į situaciją bando žiūrėti iš savo varpinės, todėl labai dažnai tiek vieni, tiek kiti pralaimi, o regione nesiliauja konfliktai. Prisiminkime kad ir Sudaną. Vakarai buvo įsitikinę, kad šioje šalyje susitvarkys taip pat, kaip kadaise susitvarkė buvusioje Jugoslavijoje, tačiau apsiriko. Manau, tas pats gali nutikti ir Nigeryje, todėl laukime tolesnės situacijos eskalacijos, tolesnių įvykių, o jau tuomet bus galima daryti kažkokias išvadas.

- Taigi, šiandien prognozuoti, kaip toliau viskas klostysis, dar anksti?

- Tam tikra prasme taip, bet ką tiksliai galiu pasakyti - Vakarams ir Rusijai pešantis, tyliai, nuosekliai, užtikrintai savo pozicijas sieks sustiprinti Kinija. Ji mato, kad Afrika dar nepateko į didžiųjų valstybių įtakos zoną, todėl stengiasi tuo pasinaudoti ir pati užima „niekieno" teritorijas. Kinų žinion pereina kasyklos, ištekliai, retųjų mineralų telkiniai, jie kuria čia savo įmones. Auksas ir deimantai, kaip minėjau, pervertinti, todėl kinai koncentruojasi į tai, kas gali būti naudojama inovacijoms - ličio-jonų akumuliatorių, mikroschemų, puslaidininkių gamybai.

Taigi, kol V.Putinas pešasi su Europa ir JAV, o šios dvi - su juo, leteną ant Afrikos baigia uždėti Kinija. Ir nemanau, kad afrikiečiams dėl to būtų blogiau. Nei Vakarai, nei Rusija nieko gero Afrikai neatnešė. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) dar ir po Antrojo pasaulinio karo jėga siekė Šiaurės Afrikoje realizuoti „Didžiosios Prancūzijos" idėją, dėl ko kentėjo vietiniai gyventojai, kol pagaliau gavo nepriklausomybę.

Kinija į situaciją žiūri pragmatiškai ir, nors ir eksploatuodami Afriką, investuoja į infrastruktūrą bei gamybą. Netgi JTO prognozės Afrikos ateičiai yra pozityvios, nors nereikia pamiršti, kad jos siejamos su Kinijos atėjimu, o čia irgi glūdi tam tikrų „povandeninių akmenų".

Dabartinis kinų lyderis Si Dzinpingas (Xi Jinping) radikaliai pakeitė Deng Siaopingo (Deng Xiaoping) diegtą politinę-ekonominę sistemą ir įvedė dar griežtesnį totalitarizmą. Kaip žinome, diktatūra su inovacijomis nedera, tad kai kurie projektai gali likti nerealizuoti.

Kita vertus, jeigu jiems pavyks įvesti stabilumą, tai po 50-60 metų Afrikos žmonės galės lengviau atsikvėpti, nes kinams nereikia perversmų ir suiručių, jiems reikia ramybės.