Mūsų akyse gimsta stipresnė, turtingesnė ir politiškai aktyvesnė PSO?

Esminiai darbotvarkės, kuri buvo paskelbta šių metų lapkričio 15 dieną, punktai buvo šie:

- Apsvarstyti naudą kuriant PSO konvenciją, susitarimus ir kitus tarptautinius instrumentus, skirtus pandemijos valdymui.

- Įkurti naujas tarptautines struktūras bei įrankius skirtus pandemijų valdymui.

Kas slypi po šiomis aptakiomis formuluotėmis, apie kurias net tris dienas diskutavo PSO?

Skaitome Lapkričio 15 dieną darbo grupės parašytą ir lapkričio 23 dieną paviešintą ataskaitą. Ja remiantis, turėjo vykti diskusija mūsų minimame suvažiavime Ženevoje (lapkričio 29 - gruodžio 1 dienomis).

8 punkte patvirtinama, jog ankstesni įrankiai nebetinka, tad būtina nauja struktūra kaip politinis, programinis įrankis, kuris būtų naudojamas per PSO.

Tame pačiame 8 punkte e) skiltyje pabrėžiama, jog pačių valstybių narių reikalavimu yra būtina didinti PSO finansavimą, kad ji galėtų vykdyti sveikatos politikos formuotojos rolę.

Taip pat įdomus 8 punkto i) skilties teiginys, kad Valstybės narės pripažįsta, jog reikia nacionalinių ir pasaulinių koordinuotų veiksmų, kurie būtų skirti kovoti su dezinformacija ir stigmatizavimu, nes tai kenkia visuomenės sveikatai. Šioje vietoje nebuvo apibrėžta ir nurodyta, kas turima omenyje ir kaip ta „kova" turi atrodyti.

9 punkto b) skiltyje PSO pardavinėja save kaip potencialų viso pasaulio sveikatos formuotoją, cituojam: Galimybė sustiprinti bei atnaujinti vadovaujantį ir koordinuojantį PSO vaidmenį ir jo funkciją - vadovauti ir koordinuoti tarptautinę sveikatos priežiūrą, dirbti atsižvelgiant į 21-ojo amžiaus pasaulinę sveikatos aplinką, taip gerinant pilietinės visuomenės ir privataus sektoriaus įsitraukimą. Tai galėtų suteikti aiškų kelią politikos formuotojams ir pasirengimo bei reagavimo į pandemiją lyderiams, kurie remia nuoseklumą ir vengia susiskaidymo tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu lygiu. PSO konstitucija aiškiai numato dėl galimybės sukurti naują priemonę ir PSO turi patirties valdant visas visuomenines ir vyriausybines priemonės.

10 ir 11 punkte, remiantis valstybių narių požiūriu, yra argumentuojama, jog PSO, pagal savo Konstitucijos 19 punktą gali sukurti naujas struktūras/instrumentus, kurios turėtų didesnę politinę galią valstybėms narėms. Paprastai tariant, pabrėžiama būtinybė sustiprinti Pasaulio sveikatos organizacijos politines galias.

21, 22 ir 23 punktuose darbo grupė, kuri ruošė šį dokumentą patvirtino, kad valstybės narės: a) Pripažino PSO vedantį vaidmenį pasaulio sveikatos politikos konstravime, b) Jog „status quo" būtų nepriimtinas, c) Kad būtina išplėsti įgaliojimus šios organizacijos įgaliojimus.

Išvados. Perskaičius visą 29 punktų beletristiką galima daryti išvadą, jog gražiai supakuotas ir mandagia forma yra pateiktas planas, kaip perkurti PSO ir sustiprinti jo tiek politines, tiek finansines galimybes.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į dar vieną dokumentą, kuris buvo adresuotas mūsų minimam PSO suvažiavimui Ženevoje. Jį paruošė Haik Nikogosian su pretenzingu pavadinimu „Pandemijos sutarties vadovas". Tai nedidelis, 28 puslapių dokumentas, kuris prambulėje argumentuoja savo „nepriklausomumą" ir nešališkumą.

Kas rašoma tame dokumente?

Jau nuo pirmųjų punktų nesismulkinama ir atkartojamos mums žinomos frazės, jog „skubiai reikia stipresnio tarptautinio režimo, skirto kovoti su pandemijomis, ypač dėl daugelio klausimų, kuriems reikia visuotinių sprendimų.

Atrodo, kad tai nepatenka į galiojančių tarptautinių sveikatos taisyklių taikymo sritį ir įgaliojimus. Autorius automatiškai lyderystę priskiria PSO.

Įdomus epizodas buvo trečiame šio dokumento punkte, kur autorius citavo PSO vadovo žodžius „the world cannot afford to wait until the pandemic is over to start planning for the next one" (liet. Pasaulis negali leisti sau palaukti, kol pasibaigs pandemija, kad būtų galima pradėti planuoti kitą). Čia, žinoma, argumentavo, jog veikti reikia čia ir dabar, bet nuskambėjo labai dviprasmiškai.

6 punkte autorius rašo, kad tarptautinės nutartys privalo būti perkeltos į nacionalinę teisę, kad visi sektoriai laikytųsi nutarimų.

11 punkte atsirado keistų ambicijų, jog būsimas projektas apimtų ne tik sveikatos apsaugą, bet ir, cituoju: a pandemic treaty would need to be embedded in - and largely influenced by - existing international law relevant to health, particularly human rights law, trade law and environmental law, all products of the post-WW2 international order. (liet. Pandemijos sutartis turėtų būti įtraukta į esamą tarptautinę teisę, susijusią su sveikata, ypač žmogaus teisių įstatymu, prekybos teise ir aplinkos teise, - visus po Antrojo pasaulinio karo atsiradusius tarptautinės tvarkos produktus).

21 punkte minima būtinybė peržengti nacionalinių suverenitetų ribas, cituojam: Expert also suggested that the prevention of pandemics would require agreed mechanisms to overcome obstacles of national sovereignty to monitor disease threats and investigate novel pathogens independently. (Ekspertas taip pat teigė, kad reikės sutarti pandemijų prevencijos mechanizmus, skirtus įveikti nacionalinio suvereniteto kliūtis, siekiant stebėti ligų grėsmes ir savarankiškai tirti naujus patogenus).

Keistos užuominos sklinda iš 28 punkto. Pavyzdžiui, bet kokia žmogaus teisių pažeidimą leidžianti nuostata pakte turi būti pagrįsta „nepaprastosios visuomenės padėties, kuri kelia grėsmę tautos gyvybei". O taip pat „Naudojimasis žmogaus teisėmis turi būti nustatytas įstatymu, kad būtų patenkintas „neatidėliotinas visuomeninis ar socialinis poreikis" laikantis būtinumo ir proporcingumo principų."

Išvados. Patys dokumentai parašyti remiantis gana aptakiomis ir biurokratinėmis frazėmis. Daug gilinamasi į teisines būsimos struktūros pagrindimo aplinkybes, į sąvokos „pandemija" apibrėžimo pakeitimą. Tačiau akcentus galima dėti ties tuo, jog norima perkurti PSO į daug stipresnę, turtingesnę bei politiškai įtakingesnę organizaciją, kuri aprėptų ne tik sveikatos apsaugos, bet ir žmogaus teisių, prekybos ir kitus sektorius.

Nerimą kelia atskiros vizijos kūrėjų frazės apie kovą su „dezinformacija", kas gali reikšti tolimesnį cenzūros stiprinimą. Taip pat neramina atsainus požiūris į žmogaus teisių suvaržymus, vadovaujantis „visuomeniniu poreikiu". Žinant Lietuvos ir kitų šalių atvejus, matome, kad čia labai slidi tema.

Daug ką gali jaudinti tarptautinės teisės diegimas į nacionalinę, bet čia galiu priminti, jog šis procesas Lietuvoje vyksta gal nuo kokių 1991-1992 metų, tad nieko naujo nepamatysim. Realiai, mūsų nacionalinė teisė ir Konstitucija jau seniausiai yra „žemiau plintuso". Deja, bet tokia realybė.

Na, o naujas PSO analogas dar tik kūrimosi stadijoje, bet jaučiama skuba. Tad žmonėms rekomenduojame atidžiai stebėti vykstantį procesą.