Minėjimas - tėvynės gynėjų garbei ir istorinei tiesai

Siekis - atskleisti klastą

- Jau dvidešimt metų kasmet Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos nariai kartu su kitų tautinių mažumų atstovais ir lietuvių politikais bei visuomenininkais mini tų tragiškų įvykių Baku mieste metines. Kodėl taip svarbu apie tai vis kalbėti? - “Respublika” pradėjo pokalbį su tiesioginiu tų įvykių liudininku, visuomenės veikėju M.Gamzajevu.

- 1990 m. sausio įvykiai Azerbaidžane paženklinti labai didelės tragedijos. Jie įėjo į mūsų tautos istoriją visiems laikams kaip lemtingi įvykiai, svarbus mūsų tautos likimo ir gyvenimo posūkis, kuris išvedė šalį į laisvės ir nepriklausomybės kelią.

Apie tai kalbėti svarbu buvo vakar, yra dabar ir bus ateityje, nes reikia atskleisti sovietinės imperijos klastą. Apie Tbilisio, Prahos ar Budapešto įvykius kalbama vienu tonu, o apie Baku įvykius kartais kalbama rezervuotai.

Azerbaidžanas jau 1990 m. galėjo tapti viena iš pirmųjų tuometės sovietinės imperijos respublikų, paskelbusių savo nepriklausomybę, taip ji būtų davusi impulsą sovietinės imperijos subyrėjimo pradžiai.
Deja, Kremliui tada pavyko įtikinti pasaulio visuomenę, kad nuo 30 iki 35 tūkst. karių buvo įvesta siekiant ginti rusus ir užkirsti kelią armėnų pogromams.

Kai kurie Lietuvos politikai, politologai gavo daug dezinformacijos, kuri atėjo per Kremliaus filtruojamą žiniasklaidą ir armėniškas karines grupuotes.

Tada Azerbaidžanas negalėjo deramai priešintis šiai informacinei blokadai. Šalis buvo silpna. Buvo tam tikrų vidinių nesutarimų pačiame krašte. Patirties nebuvo visiškai. Neturėjome tiek draugų ir bičiulių kitose valstybėse, kiek dabar. Tad mūsų balsas tada buvo nutildytas. Informacija buvo pateikiama vienpusiškai. Ji keliavo iš laikraščių puslapių, laidų į knygas, iš jų - į enciklopedijas, žinynus... Bet turi ateiti laikas istorinei tiesai. Ji turi būti žinoma, atskleista. Apie tai norėtume kalbėti santūriai, tačiau pagrįstai bei remdamiesi faktais ir dokumentais.

Išbandyta griaunanti strategija

- Kas atvedė Azerbaidžaną, jo žmones į tuos 1990 m. sausio įvykius, pareikalavusius žmonių aukų?

- Baku mieste gyveno didelė armėnų diaspora. Buvo provokuojami įvairūs įvykiai, susiję su armėnų tautybės žmonėmis. Taip atsitiko ir 1988 m. pabaigoje. Visas šis scenarijus buvo parašytas Kremliuje. Jo vykdytojai - KGB ir žvalgybos profesionalai. Viso to reikėjo, kad Kremlius formaliai galėtų pateisinti savo veiksmus Baku.

Sovietams pavyko išprovokuoti lokalinius tautinius neramumus. Dažnai jie vadinami pogromais. Taip buvo ne tik 1990 m., bet ir 1918 m., kai Kaukazo valstybės siekė atsiskirti nuo Rusijos imperijos ir atkurti savo valstybę. Taip buvo ir XIX amžiaus istorijos vingiuose. Tai išbandytas carinės, bolševikinės ir sovietinės Rusijos valdžios veikimo būdas - skaldyk ir valdyk tautas.

Faktai už tautų draugystę

- Akivaizdu, kad Azerbaidžanas ir Lietuva turi istorinių paralelių. Esate net sakęs, kad Baku ir Vilniaus tragedijos - tarsi suklonuotos žudynės.

- Tragiškus sausio 20-osios nakties įvykius jautriai išgyveno ir Lietuvos žmonės. Tą pačią dieną Lietuvos mokslų akademijos pasėdžių salėje įvyko 11-oji Lietuvos Sąjūdžio Seimo sesija, ji priėmė pareiškimą dėl įvykių Baku mieste ir pasmerkė šią karinę invaziją. Šio pareiškimo svarstymo ir priėmimo diskusijose aktyviai dalyvavo ir Lietuvos armėnų bei Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijų nariai.

1990 m. kovo 24 d. Vilniuje, prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, įvyko Lietuvos moterų sąjungos organizuotas mitingas, jis priėmė kreipimąsi į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką Algirdą Brazauską ir sekretorių Liudviką Sabutį.

Kreipimesi buvo reikalaujama nedelsiant kreiptis į Michailą Gorbačiovą ir reikalauti, kad tarybinė armija būtų išvesta iš Azerbaidžano ir kad kuo skubiau būtų grąžinti visi Lietuvos kareiviai, kurie buvo nusiųsti į Azerbaidžaną.

Po metų sovietinė armija jau siautėjo Lietuvoje ir vykdė žudynes Vilniuje.

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija “Odlar jurdu” pirmoji buvusioje TSRS teritorijoje 10 tūkst. egzempliorių tiražu išleido knygelę “Agresija” apie kruvinus Baku įvykius. Išspausdinta Vilniuje, ši knygelė buvo paskleista po visą tuometę TSRS ir kitas pasaulio šalis. Tuo metu, kai Azerbaidžanas išgyveno informacinę blokadą, ši knygelė atliko tam tikrą vaidmenį, atskleidžiantį melą ir dezinformaciją, kuriais centrinė valdžia “maitino” pasaulio masinės informacijos priemones.

1990 m. kovo 11 d. Baku karinis patrulis sulaikė Azerbaidžano medicinos instituto studentų grupę, platinusią Vilniuje išleistą knygelę “Agresija”. Iš studentų buvo konfiskuota apie tūkstantis šio leidinio egzempliorių.

Šiandien Azerbaidžanas yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Lietuvoje gyvena nemažai azerbaidžaniečių. Mums svarbu minėti šiuos įvykius ir taip pagerbti žuvusiųjų už laisvę, nepriklausomybę ir tėvynės teritorinį vientisumą atminimą, dar kartą peržvelgti nueitą kelią ir patikslinti ateities orientyrus.

Kaip 1991 m. sausio įvykiai yra svarbūs Lietuvos ir išeivijos lietuviams, taip pat svarbūs 1990 m. sausio įvykiai azerbaidžaniečiams visame pasaulyje.

Nors 20 m. - nedidelė istorijos atkarpa, per tą laiką jau išaugo nauja karta. Todėl labai svarbu ją supažindinti su tais kruvinais, tragiškais įvykiais ir jų pasekmėmis. To reikia, kad nenutrūktų naujos kartos ryšiai su tautos atmintimi, jos istorija. Visiems laikams ir visiems svarbu žinoti savo praeitį, istoriją, kad nesuklystume ateities keliuose ir sudėtinguose istorijos vingiuose.

Istorija

- Kas iš tikrųjų įvyko Azerbaidžano sostinėje sausio 20 d.?

Mahiras Gamzajevas: Kalbant apie tuos įvykius būtina paminėti, kad 1989 m. pabaigoje - 1990 m. pradžioje tuometė centrinė TSRS valdžia buvo praradusi valdžios kontrolę Azerbaidžane. Tada Azerbaidžano liaudies frontas turėjo didelį autoritetą, jam pavyko įtikinti tautą, kad reikia eiti tautos laisvės atgavimo keliu, reikia atsikratyti to sovietinio jungo ir išeiti iš nakties vergijos, prabilti pasauliui savo, o ne svetimu balsu.

Centrinės Maskvos valdžios Azerbaidžane statytiniai tada neturėjo jokio autoriteto tautoje, negalėjo padaryti jokios įtakos ir jie buvo bejėgiai sustabdyti vykstančius visuomeninius politinius procesus bei azerbaidžaniečių tautos laisvės siekius. Nomenklatūrinė valdžia ir statytiniai buvo įspeisti į kampą.

Aišku, kad tokia įvykių raida jokiu būdu negalėjo tenkinti tuometės TSRS vadovybės, nes Azerbaidžanas jai visą laiką buvo svarbus ir geopolitiniu, ir materialinių gamtos išteklių atžvilgiu. 1990 m. sausį Maskvos statytiniai - vietinė respublikos marionetinė valdžia - buvo visiškai bejėgiai trukdyti Azerbaidžano nacionalinio išsivadavimo kovai iš sovietinės imperijos gniaužtų.

Tada TSRS komunistų partijos vadovas Michailas Gorbačiovas nutarė šią grėsmingą sovietinei imperijai situaciją įveikti “tradiciniu” būdu ir savo įsaku 1990 m. naktį iš sausio 19 d. į sausio 20 d., prisidengdamas siekiu įveikti armėnų pogromus, į Azerbaidžano sostinę įvedė sovietinės armijos dalinius, pastarieji bandė išvaikyti be pertraukos vykstančius taikių žmonių mitingus, kuriuose buvo keliami demokratiniai reikalavimai.

Elitinės sovietinės armijos generolo Aleksandro Lebedžio vadovaujami ir moderniais ginklais ginkluoti desantininkai panaudojo ginklą prieš taikius beginklius mitinguotojus. Dėl to žuvo šimtai žmonių, tarp jų buvo senelių, vaikų, moterų. Šimtai žmonių buvo sužeista, liko invalidais visam gyvenimui.

Tuo metu buvo panaudotos įvairiomis pasaulio konvencijomis uždraustų ginklų ir šaudmenų rūšys. Šiai karinei invazijai asmeniškai vadovavo tuometis TSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, kurio štabas buvo dislokuotas netoli Baku miesto esančioje gyvenvietėje - Nasosno kariniame miestelyje. Savo veiksmus ministras koordinavo su TSRS karinių jėgų ir saugumo struktūrų vadovais Vladimiru Kriučkovu ir Vadimu Bakatinu. Tik praėjus penkioms valandoms nuo sovietinės armijos invazijos centrinė valdžia Baku mieste įvedė ypatingąją padėtį, o pasauliui buvo skelbiama, kad vaikomi ekstremistai ir nacionalistai, kurie griauna valstybę.

1990 m. sausio 20 d. Visaliaudinio Armėnijos judėjimo valdybos pareiškime buvo skelbiama: “... Tai buvo padaryta siekiant ne apsaugoti armėnų tautybės žmones respublikoje, o įveikti susidariusią rimtą situaciją, gresiančią tarybų valdžios gyvavimui. Mūsų nuomone, šie įvykiai turi būti įvertinti kaip suverenių Azerbaidžano Respublikos teisių pažeidimas...”

Parengta pagal dienraštį "Respublika"