Medus gyvybės kaina

Tiems, kurie yra priversti dirbti tigrų draustinyje, gyvenimas toli gražu ne saldus.

Pavojų kupinas kopinėtojų amatas

Medus, parduodamas viskio buteliuose Pakhiralajos lūšnynuose, vertas prašmatnesnės pakuotės. Jis kainuoja keliasdešimt rupijų, yra šviesus ir skystas, tik vos vos atsiduodantis gėlėmis ir neapsakomai skanus. Juolab kad yra kopinėjamas pačioje žmones puldinėjančių tigrų panosėje. Pavojai, su kuriais susiduria žmonės, renkantys medų tigrų buveinėje, tokie dideli, kad šis medus turbūt susijęs su didžiausia pasaulyje rizika.

Nors medaus kopinėtojai Indijos Sanderbanse, milžiniškoje mangrovės pelkynų, esančių prie Gango ir Bramaputros upių žiočių, deltoje, laikomi žemiausiu visuomenės sluoksniu. Matyt, būtent dėl taip sunkiai uždirbamo duonos kąsnio juos niekina kiti kaimiečiai bei valdžios pareigūnai. Kopinėtojai susiduria su nuolat griežtinamais įstatymais, siekiant apsaugoti garsiuosius deltos tigrus, taip pat ir su pačiais tigrais, ir susidaro įspūdis, kad tiek žmonija, tiek gamta yra susimokiusios prieš juos.

Kai kas vis dėlto palengva keičiasi šiame neaprėpiamų vandenų ir žvaigždžių nusėto dangaus gamtovaizdyje. Ekonominiai pokyčiai, pagimdę tokių netoliese esančių miestų, kaip Kolkata, viduriniąją klasę, paskatino ir turistų susidomėjimą vieta, kuri anksčiau buvo laikoma atskiru pasauliu. Toks turizmas kelia grėsmę jautriai ekologinei pusiausvyrai, tačiau podraug atveria naujas galimybes susirasti darbo ir pragyvenimo šaltinį. Medaus kopinėtojų sūnums jau nebėra būtinybės eiti į tuos miškus kaip jų tėvams.

Nors didžioji dalis surenkamo medaus parduodama valstybei, keli kooperatyvai jau pradėjo pardavinėti jį turistams iš miestų, atvykstantiems laivais į šalimais esantį Sadžnakhalio tigrų draustinį ir norintiems ką nors parsivežti namo. Indai šį medų mėgsta valgyti su košėmis.

Surijus Kanta Mandalas (Suryu Kanta Mandal) medų kopinėja jau 25 metus. Jis išties gerai žino, kokie pavojai tyko draustinyje, kuriame gyvena karališkieji Bengalijos tigrai. Prieš penketą metų grupė medaus kopinėtojų iš kaimo atvyko į mišką ir buvo užpulti tigro, kuris mirtinai sužalojo tris vyrus. S.Mandalo tėvą bei vieną draugą taip pat sudraskė tigrai.

Egzotiški apsisaugojimo būdai

Medaus kopinėtojai įvairiais būdais stengiasi apsisaugoti. Pastaraisiais metais valstybė aprūpina vyrus, kurie moka kopinėtojų mokestį, guminėmis kaukėmis. Tas, žmogaus veido bruožus turinčias kaukes, kopinėtojai nusuka ant pakaušio, kai darbuojasi prie korio. Mat yra manoma, kad tigras niekada nepuls žmogaus, kuris žiūri tiesiai į jį, nes tai trukdo jam prisėlinti prie aukos.

“Kai atvykstame į mišką, nusukame kaukes ant pakaušio ir tai padeda, - teigia 50-metis S.Mandalas, sėdintis prie savo lūšnelės plūktine purvo asla. - Dirbu šį darbą todėl, kad kitokio negaliu gauti. Mano tėvas žuvo, bet aš vis tiek sezono metu einu į mišką rinkti medaus. Likusią metų dalį užsiimu žvejyba”.

Be guminių kaukių, kurių veiksmingumas yra gerokai abejotinas, kopinėtojai naudojasi ir kitais būdais. Pavyzdžiui, prašo juos saugoti miško deivę Bonbibę, kurią garbina ir hinduistai, ir musulmonai.

Prieš įžengiant į mišką meldžiamasi prie šiai deivei skirtų altorėlių, kurių pilna tarp palmių ir kaimiečių lūšnelių nendriniais stogais. Kopinėtojai prašo deivės ypač saugoti juos nuo Dakšin Rajaus, demonų karaliaus ir didžiausio Bonbibės varžovo. Kaimiečiai mano, kad juos puldinėja demonas, pasivertęs tigru.

Kol medaus kopinėtojai dirba, jų žmonos tradiciškai apsirengia gedulo drabužiais ir valgo tik vegetarišką maistą, laukdamos vyrų sugrįžtant. “Tuo metu, kai mūsų vyrai yra miške, žmonos labai nerimauja. Visą tą laiką mes meldžiamės Bonbibei”, - sako S.Mandalo žmona Narijani.

Atvykę į mišką vyrai degina lapus, kad išrūkytų bites ir jie galėtų įlipti į medį ir pasiimti korį. Vyrai paprastai vedasi į mišką “tigrų šamaną”, kuris esą moka bendrauti su tigrais ir gali apsaugoti kopinėtojus kerais ir užkalbėjimais.

Šie šamanai pagal tradiciją turi būti labai santūrūs, nes jeigu tik ims puikuotis savo galiomis, jos gali dingti. Pakhiralajos žmonės šnabždasi, kad S.Mandalas pats yra šamanas. Karta iš kartos medaus kopinėtojų ir kitų kaimiečių gyvenimą sąlygoja įsigalėjusios tradicijos ir taisyklės.

Žemiausias visuomenės sluoksnis

Deja, tokie žmonės kaip medaus kopinėtojai, kurie pragyvenimui užsidirba rizikuodami gyvybe miškuose, yra laikomi žemesniu visuomenės sluoksniu nei krautuvininkai ar žemės ūkio darbininkai. Vieta, kur stovi namas - ir tai, kiek jam pavojingi potvyniai ir kitokios stichinės nelaimės, pavyzdžiui, 2009 metais praūžęs ciklonas Eila, - taip pat rodo šių žmonių visuomeninę padėtį.

Indijos valdžia vis labiau stengiasi įstatymais apginti tigrų draustinius nuo įsibrovėlių. Leidimai medaus kopinėtojams ir žvejams griežtai kontroliuojami, o įkliuvusiųjų be leidimų laukia griežtos bausmės. Tos pačios taisyklės galioja ir žmonėms, užtiktiems draustinyje, į kurį gali įeiti tik parko darbuotojai. Todėl, jeigu kokį žmogų, dirbusį draustinyje be leidimo, sudrasko tigras, bendruomenė stengiasi, kad niekas apie tai nesužinotų. Valdžia moka kompensacijas tigrų sudraskytiems kopinėtojams, turėjusiems leidimus, o žuvusių įstatymo pažeidėjų šeimos privalo mokėti baudas.

Artėja pokyčiai

Pokyčiai palengva ateina ir į Sanderbansą. Pastaruoju metu čia atvyksta vis daugiau turistų ir žmonių, kurie nori įsigyti dar vienus namus. Per pastaruosius 12 mėnesių Pakhiralajoje išaugo keli nauji svečių namai. Netrukus visame regione turi būti įvesta elektra.

Kiek mažiau džiuginantys planai statyti kurortus Sanderbanse. Tačiau stebėtojai mano, kad saikingas augimas turėtų būti naudingas regionui. Antropologė Anu Dželais (Annu Jelais), kuri daugiau kaip metus praleido gyvendama tarp kopinėtojų, mano, kad stichiškas vystymasis tik pridarė regionui žalos.

“Kaip grybai dygstantys atostogų nameliai ir viešbučiai, leidimų neturintys laiveliai, vis didėjanti tarša, sukelta triukšmingų miestiečių būrių, kurie atvyksta paiškylauti, o ne pasimėgauti miškų ramybe ir tyla, bjaurūs laivelių išmetamųjų dujų kvapai, visokios alyvos, teršiančios upes, plastikiniai maišeliai, polistireno lėkštės, puodeliai, metami į upę per keturis žiemos mėnesius - visa tai šiam regionui kelia mirtiną pavojų, - sako antropologė. - Yra būdų plėtoti aplinką tausojantį turizmą, kuris būtų naudingas vietos gyventojams. Tereikia pasitelkti vaizduotę ir elgtis dorai”.

Pastaruoju metu pradėta reklamuoti šio regiono medų, kuris yra išties natūralus produktas, gaunamas tokiomis sunkiomis sąlygomis. Kopinėtojai už kilogramą medaus iš valstybės gauna 60 JAV pensų, o parduotuvėse, kuriose perka turistai, už jį mokama daugiau nei trigubai.

Kitos organizacijos perka medų iš valstybės, apdoroja jį, parduoda ir pelną investuoja į bendruomenę. Tai regiono plėtros programos dalis. O kol kiti rūpinasi plėtros programomis, S.Mandalui viskas labai paprasta. Plečiantis turizmui, dygstant naujiems viešbučiams ir verslams, jo sūnus gavo motorizuoto rikšos darbą. Ir jam, skirtingai nei jo tėvui, seneliui ir proseneliui, nebereikia brautis į tigrų buveinę ir rizikuoti gyvybe, kad užsidirbtų duonos kąsniui.