Matė teikia sveikatos ir laimės

Vieniems paragvajinis bugienis, arba matės žolė, yra užjūrių žalumynas, kitiems ji - arbatos rūšis. Tačiau nė viena šių versijų neturi nieko bendra su realybe.

Paragvajinio bugienio lapai išdžiovinami ir užpilami karštu vandeniu. Europoje šis gėrimas, dažniausiai vadinamas mate, neturi daug gerbėjų, nes yra pernelyg neįprasto skonio. Užtat Lotynų Amerikos gyventojai be matės - lyg be oro.

Amžiams bėgant matė apaugo mitais, legendomis ir ritualais, kurių privalu laikytis. Kiekviena gentis turi savą legendos versiją, kaip atsirado matė. Tačiau visas jas sieja vienas teiginys: žmonėms matę padovanojo dangaus gyventojai arba jų vietininkai žemėje. Remiantis viena legenda, dieviškąjį gėrimą į žemę atnešė dvi deivės. Jas bevaikščiojančias išgąsdino jaguaras, o pro šalį einantis indėnas nuvijo plėšrūną. Dėkingos deivės papasakojo jam gėrimo, kuris numalšina troškulį ir suteikia jėgų, paruošimo paslaptį. Kitos indėnų genties atstovai teigia, kad gėrimu juos apdovanojo vyriškos giminės dievas. Dar pasakojama istorija apie ligotą senolį ir jo gražuolę dukterį, kuri kartu su savo sergančiu tėvu klajojo po žemę toli nuo gimtųjų vietų. Vienas žiniuonis pasigailėjo nelaimėlės ir išmokė ją paruošti sveikatingojo gėrimo, tai labai greitai suteikė jėgų mirštančiam senoliui ir jis galėjo grįžti namo. Dar pasakojama, kad susitikimas su žiniuoniu kainavo mergaitei gyvybę, mat ji taip sužavėjo jį savo grožiu, kad šis nutarė paversti ją stebuklingu augalu, o iš jo lapų indėnai ėmė ruošti dievišką gėrimą.

Indėnai iš tikrųjų įsitikinę, kad matė grąžina jėgas, suteikia sveikatos ir atneša laimę.

Velnio gėrimas

Kai Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo) atrado Ameriką, matės mėgėjams atėjo sunkūs laikai. Ieškodami turtų ispanai sugriovė ligtolinį indėnų gyvenimo būdą. Karalienė Izabelė savo pareiga laikė ne tik rūpintis kolonijų klestėjimu, bet ir jų gyventojų sielų gelbėjimu. Į Ameriką ieškoti aukso plaukiantys ispanų laivai buvo prigrūsti dvasininkų - dominikonų, pranciškonų, jėzuitų. Misionierių politika buvo paprasta: atnešti krikščionybę ir išguiti viską, kas susiję su senosiomis tradicijomis ir tikėjimais.

XVII a. pradžioje jėzuitas Diegas de Toresas (Diego de Torres) iš Paragvajaus matę paskelbė “velnio gėrimu” ir įsakė bausti už šio nuoviro gėrimą kaip už ereziją. Šis įsakymas taip ir nebuvo įgyvendintas, o šventieji tėvai patys pradėjo jį gerti ir gabenti bugienio lapelius į Europą. Noras užsidirbti pinigų buvo stipresnis už baimę. Tačiau matės populiarumas Senajame pasaulyje truko neilgai. XIX amžiuje Lotynų Amerikoje nepaliaujamai vyko karai ir revoliucijos. Prekyba apmirė. Sumažėjo ir susidomėjimas mate. Vienos Europos šalys susižavėjo arbata, kitos - kava. Matė neišlaikė konkurencijos.

Indėnų medis

Paragvajinis bugienis - tai visžalis subtropikų augalas. Jo europietiškasis giminaitis yra dygialapis bugienis. Natūraliomis sąlygomis paragvajinis bugienis išauga iki 15-20 metrų aukščio ir gyvena 50 metų. Jo žievė balta ir lygi kaip uosio. Jis užima ketvirtą vietą tarp augalų, kurių sudėtyje yra kofeino, po arbatos, kavos ir kakavos. Šio augalo Pietų Amerikoje, o visų pirma Brazilijoje, Argentinoje ir Paragvajuje, perdirbama apie 170 milijonų kilogramų per metus.

Bugienis yra atsparus medis, tačiau išauginti jį kituose pasaulio regionuose nepavyko, nes jam reikia ypatingos šilumos, drėgno klimato ir daug geležies turinčios dirvos. Paruošti matę pardavimui yra kur kas pigiau nei kavą ar arbatą. Lapai rankomis ar specialiais mechanizmais nuplėšiami nuo medžių. Tačiau negali nuplėšti visų lapų, nes medis gali nebeatsigauti. Lapų derlius nuimamas du, kartais tris kartus per metus.

Kitas etapas - džiovinimas. Kadaise lapai tiesiog būdavo džiovinami saulėje, tačiau ruošiant matę pramoniniu būdu dabar naudojamos elektrinės džiovyklos. Džiovinant svarbu pakratyti lapus, jie turi išdžiūti labai gerai. Jeigu nors vienas lapelis liks neišdžiūvęs, po kurio laiko gali tekti išmesti visą maišą ar statinės turinį - matė supus ar supelys. Išdžiovinti lapai smulkinami ir fasuojami. Ir viskas. Užtat matės paruošimo ritualai sudėtingi.

Restoranų valgiaraščiuose matė dažnai įrašoma tarp arbatų, nors tai visai skirtingi gėrimai. Visų pirma matė geriama ne iš puodelių ar stiklinių. Tam naudojami moliūgo (lagenaria vulgaris) indeliai, vadinami kalabaza (kalabasa). Moliūgas turi būti išdžiūvęs, porėtomis sienelėmis, kurios, užpylus karštu vandeniu, suteikia gėrimui žemės prieskonio. Šiais laikais kalabazos dažnai gaminamos iš metalo.

Kalabazą reikia atitinkamai paruošti - pilną priberti lapelių, užpilti karštu vandeniu ir palikti keletui dienų. Tada išpilti, išvalyti ir vėl priberti lapelių, užpilti karštu vandeniu su šlakeliu romo ar degtinės. Po keleto valandų viską išpilti, kalabazą išplauti ir išdžiovinti. Tik tada joje galima ruošti gėrimą.

Seni kaip pasaulis receptai

Į paruoštą kalabazą beriami lapeliai - maždaug iki pusės. Tada reikia pirštu užspausti angą, apversti moliūgo indelį ir kelis kartus pakratyti, šitaip smulkios “šiukšlytės” atsiranda viršuje, o stambesni lapeliai - apačioje.

Į indą įkišamas vamzdelis su plokščiu kandikliu viršuje, panašus į skylėtą šaukštelį apačioje. Šis vamzdelis - ir filtras, ir šiaudelis.

Į matės “servizą” įeina paukščio pavidalo arbatinukas su didžiuliu išlenktu snapu. Matė užpilama karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Jo temperatūra neturi viršyti 70-80 laipsnių. Per šaltu vandeniu užpilta matė gali sutrikdyti virškinimą, per karštu - sukelti šleikštulį. Tinkamai užpilta matė turi salsvą skonį be kartumo. Kartumas atsiranda, jeigu pilamas per karštas vanduo. Ruošiant matę negalima skubėti.

Rašytojas Chulijus Kortasaras (Julio Cortazar) matę pavadino “vienišų ir liūdinčių” gėrimu. Per priėmimus, kuriuose dalyvauja nepažįstamų žmonių, kiekvienam duodama po kalabazą ir vamzdelį. Šeimoje geriama per vieną vamzdelį. Mat argentiniečiams, urugvajiečiams ir paragvajiečiams gėrimas per vieną vamzdelį reiškia pasitikėjimą, šilumą ir draugystę. Yra tam tikrų matės gėrimo taisyklių. Svečiui paduodama kalabaza su vamzdeliu, nukreiptu į jo pusę. Vamzdeliu negalima maišyti kalabazoje. Šeimininkui padėkoti už matę galima tik pačioje ceremonijos pabaigoje, o ne kaskart, kai svečias gauna kalabazą (jeigu svečias padėkoja, gali daugiau nebegauti matės).

XIX amžiuje tokių nerašytų taisyklių buvo daugiau. Pavyzdžiui, merginos ir vaikinai iš konservatyvių šeimų “matės kalba” perduodavo vieni kitiems užšifruotas žinutes. Patiekta labai saldi matė reiškė “turi pasikalbėti su mano tėvais”, su trupučiu cinamono - “nuolat apie tave galvoju”, su vamzdeliu, nukreiptu į kitą pusę, - “niekinu tave”.

Tačiau taisyklės vis dažniau laužomos. Lotynų Amerikoje jau prekiaujama į maišelius sufasuota mate, kuri geriama iš stiklinių kaip arbata. Naudojamos plastikinės kalabazos ir vamzdeliai. Yra ir prabangių matės indų - porceliano, dramblio kaulo, brangiųjų metalų, raižyto ar dažyto medžio kalabazų.

Daugelis žmonių matę geria su priedais - citrina, cukrumi, medumi, apelsino žievelėmis, pienu ar grietinėle, suplaktu kiaušiniu. Paragvajuje į matę dedama žolelių. Per karščius matė geriama su vaisių sultimis. Bugienio lapai užpilami lediniu vandeniu.

Gerti ar negerti?

Medikai šia tema vieningos nuomonės neturi. Viena vertus, matėje yra gausu sveikų medžiagų: vitaminų A, B, C, E, alkaloidų, mikroelementų.

Tarptautinės vėžio tyrimo agentūros (IARC) atlikti tyrimai rodo, kad esama ryšio tarp karštos matės gėrimo ir padidėjusio pavojaus susirgti virškinimo sistemos vėžiu. Tačiau buvo tirtas tik verdančiu vandeniu užpiltas gėrimas, kuris yra kartus ir neskanus gerti.