L.Pernavas: policijos reforma nekalta dėl pareigūno žūties

„Protestai yra normali nuomonės išreiškimo forma demokratinėje valstybėje, nesvarbu, tai JAV, Lietuva ar Jungtinė Karalystė. Tačiau kai protestai perauga į riaušes, žmonių turto naikinimą ir žalojimą... Šių įvykių metu nužudytas ne vienas pareigūnas. Vien Londone per panašias demonstracijas jau sužeisti 27 pareigūnai. Savo akimis nemačiau riaušių, tik taikų protestą. Bet man susidarė įspūdis, kad dalis protestuotojų nežino, kur eina ir už ką kovoja. Taip smurtas gimdo smurtą ir problema lieka nesprendžiama“, - sako L.Pernavas.

- Ar teisinga vienoje šalyje įvykusį incidentą eksploatuoti kitose šalyse, mitinguojant ir ieškant kaltų?

- Ir aš apie tai galvoju. Vertinant tokius įvykius, pirmiausia reikia žinoti, kokia yra ginklų įsigijimo politika ir naudojimo kultūra JAV. Kiek ten yra žmonių, kurie nužudomi policijos, ir kiek policininkų yra nužudoma dėl to, kokia yra ginklų situacija JAV.

O didžioji dalis pareigūnų Jungtinėje Karalystėje nė neginkluoti. Tai stebina. Ką tik vakarais plodavome pirmose fronto linijose su pandemija kovojantiems medikams ir pareigūnams, o kitą dieną juos žalojame.

Prisiminiau, kaip prieš kelerius metus Jungtinėje Karalystėje operacijos metu pareigūnas nušovė žmogų, kuris lenkėsi, o pareigūnui pasirodė, kad jis traukia ginklą. Tuomet JK buvo surengti didžiuliai protestai. Tačiau kitos šalys į tai nereagavo. Tuomet man kyla klausimas: jeigu mums taip rūpi dabartinis atvejis, turėjo rūpėti ir tas, anksčiau nutikęs.

Kai matai, kaip griaunami, skandinami, išpaišomi paminklai... Ką bendro tai turi su žmogaus teisėmis? Kažkas už tai turės sumokėti, kažkas turės sutvarkyti. Vieno tokių protestų metu JAV buvo išniekintas garsaus lietuvių sukilėlio Tado Kosciuškos paminklas. Jei paklaustume dalyvavusių ir taip dariusių, - kodėl, abejoju, kad jie žinotų bent šio žmogaus pavardę. Apie istorinę svarbą nė nekalbu.

Tad dabartinis protestų sprogimas man labiau atrodo kaip mados ir masinės psichozės pasekmė.

- Protestas Lietuvoje su plakatu prieš policiją jus palietė?

- Taip, neigiamai. Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje ką tik nušautas tarnybą einantis pareigūnas. Girdėjau argumentus, esą plakatas skirtas ne jam, turime suprasti, kam jis skirtas. Aš - suprantu, bet mane tai vis tiek skaudina.

Naujausia statistika rodo, kad 82 proc. Lietuvos žmonių pasitiki mūsų policija. Nežinau, ar Lietuvoje turėtų būti keliami tokie plakatai. „F..k the police“ reiškia „F..k the police“. Žmogus, matydamas tokį renginio kadrą, tikrai nepagalvos, kad čia skirta ne Lietuvos policijai. Kyla klausimas, ko siekiama? Kovodami už žmogaus teises, kurstome kitą neapykantą.

- Po to kai Lietuvoje buvo nušautas pareigūnas, kilo diskusijos dėl reikalingų permainų sistemoje, kalbama, kad jūsų įgyvendinta reforma nepasiteisino, reikia grįžti prie pareigūnų specializacijos.

- Nepriklausomoje Lietuvoje 35 pareigūnai yra padėję galvas sąžiningai vykdydami pareigas. Deja, tokia yra mūsų profesija. Po reformos įvykdymo per pustrečių metų žuvo vienas policininkas. Kiekvieno žūtis yra didžiulė tragedija, bet iki tol per 27-erius metus žuvo 34 pareigūnai. Tai tik skaičiai oponentams, bet reforma tikrai nėra susijusi su šia tragedija.

Kilo diskusijos, kodėl kinologas vyko į įvykį, nors taip būdavo visuomet. Juk visi policininkai rengiami vienodai, tiesiog toliau jie tęsia darbą skirtingose srityse ir tobulina įgūdžius, reikalingus darbui. Bet tai nereiškia, kad kažkas iš policijos neprivalo laikyti fizinio, kovinio parengimo, šaudymo įskaitų. Visi turi priskirtus ginklus.

Reforma prasidėjo, kai Kalvarijoje buvo sukapoti du žmonės, Klaipėdos rajone moteris buvo išžaginta ir nužudyta vaikų akivaizdoje, Saviečių kaime į šulinį sumesti vaikai. Kodėl nutiko visi šie įvykiai? Nes mes pavėluodavome sureaguoti ir atvykti. Visuomenė skųsdavosi, kad nori matyti daugiau pareigūnų gatvėse, o policininkai skųsdavosi dėl priemonių nebuvimo ir dėl per mažo atlyginimo.

Mano tikslas buvo - kad pareigūnai nebūtų basi, kad jie būtų 100 proc. viskuo aprūpinti, jų atlyginimai būtų kiek įmanoma didesni. Pasiekėme, kad gatvėse pareigūnų būtų du kartus daugiau. Dabar mes galime sureaguoti žymiai greičiau ir skirti daugiau dėmesio nukentėjusiam žmogui.

- Ar sumažėjus pareigūnų skaičiui galima tikėtis efektyvesnės jų veiklos?

- Suprantu nepasitenkinimą pareigūnų, kurie turėjo išeiti. Kai buvo pasakyta, kad po, tarkim, 20 metų darbo kabinete reikės išeiti dirbti ir į gatvę, natūralu, žmogus priešinasi. Nes reikėjo suktis su tokiu biudžetu, koks yra. Tačiau niekas nieko neatleidinėjo, tiesiog priėmėme mažiau žmonių. Taip galėjome padidinti algas darbuotojams. Pradedantiems policininkams alga kilo nuo 375 eurų iki 700 eurų į rankas.

Kitas dalykas - aprūpinimas. Dabar jau niekas nesiginčija, kad Lietuvos policija turi gerus automobilius, uniformas ir kitą įrangą. Šiandien greičio pažeidėjai dėl įsigytų trikojų protokolus gauna tą pačią dieną. Nes policininkams nebereikia jų rašyti. Visa tai padarėme su mažesniu policijos biudžetu, nei buvo 2008 m. Mes pradėjome dirbti efektyviau.

Tai rodo, kad mes padarėme, ką žadėjome. Kaip dabar galima sieti reformą su nelaime, nutikusia Lietuvoje? Į įvykį buvo nuvažiuota, sureaguota, pareigūnai buvo aprūpinti. Bet nelaimė vis tiek atsitiko.

- Pareigūnų atstovai tikina, kad reforma buvo kaip vadovybės diktatas.

- Taip, mūsų 4 žmonių komanda parengė policijos veiklos gaires 2015-2020 m., pristatėme Vidaus reikalų ministerijai, savo bendruomenei ir socialiniams partneriams. Norint priimti sprendimus tūkstantinėje bendruomenėje, visada kyla nesibaigiančios diskusijos. Aišku, galėjome sukurti darbo grupę ir palaidoti reformą biurokratizme.

Mes pirmi darėme tokią didelę reformą sistemoje. Neturėjome iš ko pasisemti patirties. Natūralu, kad kažkur klydome. Ir buvo įvairių kliūčių. Bet tai nereiškia, kad nereikia to daryti.

Jeigu kažkas mano, kad gali padaryti, kad tokių nelaimių daugiau nebūtų, tai bus netiesa. Mes galime stengtis, kad jų būtų mažiau, bet jų vis vien bus. Turbūt kiekvienam generaliniam komisarui, kaip ir man, deja, teko laidoti savo policijos pareigūnus. Nė vienas to neišvengėm, kad ir kaip stengėmės.