Lietuvos didmiestis - Čikaga

“Juliaus” pašnekovas, scenaristas Aidas ŽILIUKAS turėjo galimybę rinktis, kokią šalį aplankyti. Iš visų egzotiškų, turistų pamėgtų, kurortinių ir ypač vaizdingų vietovių jis pasirinko JAV, o tiksliau - legendomis apipintą Čikagą. Labai jau magėjo patikrinti, kiek tiesos esama žmonių, Ameriką pažįstančių tik iš filmų ir pasakojimų, įsivaizdavimuose apie šią šalį, šį miestą ir jo gyventojus.

1 legenda: “JAV - teroristų baimės ir nevilties dėl krizės sukaustyta šalis”.

Važiuodamas į Čikagą, jos gyventojus įsivaizdavau labai nutukusius, piktus ir iš proto einančius dėl krizės, tačiau nieko panašaus nepamačiau. Žinoma, apkūnių žmonių ten esama, bet nė kiek ne didesnis procentas nei pas mus Lietuvoje. Bent jau taip pasirodė per ten praleistas dvi savaites.

Krizę, žinoma, ten žmonės junta, bet reaguoja į ją ne kaip į tragediją, o kaip į laikinus sunkumus. Kiek teko bendrauti su Čikagoje gyvenančiais lietuviais, labiausiai visi sielojosi dėl kažin kokių draudimo fondų, į kuriuos investuoja. Pavyzdžiui, studijos JAV yra brangios, mokslus iki krizės visiškai apmokėdavo anie fondai, o dabar pusę sumos reikia mokėti patiems. Žmonėms tai nemažos papildomos išlaidos.

Na, o tie, kurie atvažiavę į Čikagą tik padirbėti, - visokie vairuotojai, statybininkai, padavėjai, - tos krizės apskritai nejaučia, nes jie nesusiję su jokiais fondais, draudimais ir panašiai, uždarbį tiesiog kaupia bankuose, kaip ir anksčiau... Darbo (bent jau fizinio) Čikagoje norint visuomet įmanoma susirasti - tad net ir prasčiau įsitaisiusiesiems nėra ko pulti į neviltį. Gal todėl man amerikiečiai pasirodė itin linksmi ir geranoriški žmonės, apie krizę ir kitus baisumus mąstantys ir kalbantys nepalyginti mažiau nei mes Lietuvoje.

O apie teroristus apskritai negirdėjau kalbant. Nepastebėjau ir suaktyvinto saugos tarnybų darbo. Vežėme lauktuvių lietuviškų dešrų ir sūrių - tik įteikdami jas amerikiečiams sužinojome, kad tokių dalykų vežtis negalima, - oro uoste mūsų krepšių niekas nepatikrino. Čikagoje policijos beveik nepastebėjau. Amerikos lietuviai, su kuriais susipažinome kelionėje, pasakojo, kad policija JAV atsiranda tik ten ir tik tuomet, kur jos reikia, ir stengiasi būti nepastebima. Štai važiuodamas automobiliu ten viršiji greitį ir džiaugiesi, kad niekas tavęs nepamatė, nesustabdė, o vėliau, kai kur nors sustoji, prie tavęs prieina pareigūnas, mandagiai liepia sumokėti baudą už viršytą greitį, kurį policija užfiksavo iš sraigtasparnio.

Kai išlipome iš lėktuvo, mums davė užpildyti kažin kokias deklaracijas, o mes su žmona neteisingai jas užpildėme. Kai ėjome pro oro uosto vartus, kur viską tikrina, pareigūnas mus piktokai apibarė ir suplėšė neteisingai užpildytus popierius. Matyt, supratęs, kad nesusivaldė, jis vietoj savęs tuojau pat atsiuntė kitą pareigūną, ir šis itin maloniai su mumis bendravo. Manau, taip išmintingai buvo išvengta konflikto.

2 legenda: “Amerikiečiai kvaili”.

Apskritai aptarnavimas ten ir komunikavimo kultūra paties aukščiausio lygio. Amerikiečiai bendraudami labai gerai išlaviruoja nuolat rodydami tau begalinį dėmesį, bet netapdami įkyrūs. Anekdotuose ir pasakojimuose apdainuoto amerikiečių kvailumo taip pat nepastebėjau - viskas sutvarkyta taip, kad būtų patogu žmogui, protingai, stengiantis kuo mažiau gaišinti ir kuo mažiau varginti žmogų. Pavyzdžiui, jogurtų indeliai ten siaurėja į viršų, o ne į apačią kaip pas mus, - kad patogiau stovėtų, o degalinėse užtenka kyštelėti kortelę į kolonėlę ir įsipylus degalų važiuoti toliau, pinigus nuo kortelės tau vėliau nuskaičiuoja - stovėti eilėje sumokėti už degalus nereikia...

Viskas taip sutvarkyta, kad netgi pats prie vairo sėsti išdrįsau... O kelių platumas, o atstumai, o srautai... Lietuva, palyginti su JAV, atrodo kaip lego kubelių miestelis, bet ten tvarkos kasdienybėje esama kur kas daugiau nei čia. Tik štai dėl žvėrelių, išbėgančių į kelią, vairuoti ten tikrai baisoka. Lapės, stirnos, elniai... Mažesnių, ko gero, niekas net nepastebi... Pilni keliai kraujo balų, perplėštų gabalais gyvūnų... Amerika didžiulė - visų kelių tvoromis nuo miškų neatitversi... Užtat esama profesijos - užmuštų ant kelio gyvūnų surinkėjai...

Netgi po vadinamuosius pavojingus Čikagos juodaodžių kvartalus basčiausi ir jokio pavojaus ten nepajutau. Vietos lietuvių paliepti užspaudėme automobilio dureles, tačiau, manau, nebuvo jokio reikalo - žinoma, ten esama nusikalstamumo, esama ginkluotų juodaodžių, meksikiečių gaujų, kurios pasišaudo tarpusavyje, tačiau gimtajame sostinės “krasnuchos” mikrorajone (“pavojingos vietos” titulą turinti Gerosios Vilties gatvė ir dalis Savanorių prospekto) grėsmės pojūtis didesnis. Bet visa kita anuose “pavojinguose” kvartaluose - kaip gangsteriniuose filmuose: ir policininkas - su senoviniu limuzinu, skrybėle, šerifo žvaigžde ir akiniais nuo saulės - rūsčiai dairosi holivudiškai pasistatęs koją, ir lauko virtuvės, ir kepamo aliejaus kvapas, ir begalė bažnyčių (kiekviena vis kitos konfesijos), kuriose pašėlusiai dainuojama... Labai įspūdinga.

3 legenda: “Amerikiečiai labai puritoniški”.

Išties. Nė vienos merginos be liemenėlės, nė vienų “drąsesnių” kelnaičių... Visi, kuriuos sutikome paplūdimyje, mus kuo griežčiausiai įspėdavo: “Tik nemėginkite nusirenginėti - tuojau pat prisistatys policija”. Nenusirenginėjome, tačiau vis tiek daugelis nusprendė, kad aš su savo maudymosi kelnaitėmis atrodžiau it gėjus, mat visi vyrai ten maudosi su kone iki kelių siekiančiais šortais.

Perkant alkoholį kiekvieno žmogaus prašo amžių patvirtinančio dokumento. Kiekvieno. Net ir žilagalvio. Mes su žmona tikrai nepanašūs į nepilnamečius, bet jai bare alkoholio nepardavė, mat ji prie savęs neturėjo dokumento.

Dėl vaikų yra labai griežtai. Iki dvylikos metų vaikas vienas namuose negali likti. Kaimynai tokiu atveju gali drąsiai iškviesti policiją, ir turėsi didžiulių nemalonumų, nes neprižiūri savo vaikų.

Per visas dvi savaites nei gatvėje, nei bare nemačiau nė vieno girto žmogaus. Kavinės ir barai yra pilni žmonių. Jei perki tik gėrimų, prie stalelio tavęs niekas nesodina, - stovėk, vaikštinėk - ten daugelis taip daro, o prie stalelių sėdi tik tie, kurie užsisako valgyti.

Gana juokingas man pasirodė miesto apželdinimas. Vilniuje vejas stengiamasi apsėti kuo gražiau žydinčiomis gėlėmis, o ten - paprasčiausiomis žolėmis, kuo keisčiausiais augalais. Matėme net veją, kuri praeivių akį žavi burokėliais. Matyt, išties tokių didmiesčių žmonės taip sumiesčionėja, kad į burokėlius sugeba pažvelgti tiesiog kaip į estetinį objektą... (Juokiasi.)

Rūkyti JAV galima tik penkiolikos pėdų spinduliu nuo bet kokių pastatų. Prie pastato durų neužsirūkysi - mane nuo vieno muziejaus durų darbuotoja nuvarė...

Bendruomenės gana griežtai reguliuoja savo narių gyvenimą. Privalu rūpintis keliais, griežtai privalu pjauti veją, negirtauti, netriukšmauti, negali būti nenudažęs savo terasos, negali savo kiemo sutvarkyti taip, kaip pats nori, - privalai paisyti bendro vaizdo, savo namą nuomoti turi teisę tik tiems žmonėms, kurie priimtini bendruomenei. Neturi teisės naudotis malkomis kūrenamais kepintuvais - tik dujiniais, kad kaimynų neerzintų dūmų kvapas... Bendruomenė netgi gali tave priversti savo namą parduoti ir išsikraustyti, jei būsi maištingas ir nesistengsi sutarti su kaimynais...

4 legenda: “Čikaga - lietuviškas miestas”.

Tai išties pasitvirtino su kaupu, net juokinga. Vos atvažiavę, pirmą kartą atėję į parduotuvę, bandėme su pardavėja kalbėtis angliškai, kol ji pasakė: “Nesivarginkite, kalbėkite lietuviškai”. Smagu ir parduotuvėse dairytis: “Zigmo” žuvys, “Švyturio” alus, Rokiškio sūris... Gatvėse taip pat neretai girdi kalbant lietuviškai... Buvau Čikagos lietuvių bendruomenės centre - jis išties didelis ir aktyviai veikiantis. (Kad tai lietuvių centras, galima nesunkiai atspėti iš kelių lysvių pastato kieme - kas gi kitas Čikagos maišalynėje augintų prie namo pomidorus?) Lietuviai turi savo mokyklą, lietuvių bendruomenės krepšinio komandų dalyvauja turnyruose, centre galima nusipirkti lietuviškų naminių koldūnų, cepelinų... Norėdamas užsidirbti pinigų lietuvių centras organizuoja bingo žaidimus ne tik savai bendruomenei, bet ir visiems norintiems, renkasi, vakaroja, padeda vienas kitam...

Smagu Čikagoje matyti lietuviškus užrašus: “Nemindžioti žolės”, “Pasėtos gėlės - neravėti” ir panašiai... Smagu matyti Čikagoje stūksantį miniatiūrinį lietuvišką Kryžių kalną, o ir paminklą partizanams - Lietuvos laisvės gynėjams...

Lietuviai turi išsipirkę paplūdimį prie Mičigano (pasak čikagiškių, paties Valdo Adamkaus išvalyto) ežero. Juokinga tai, kad jis identiškas Palangos paplūdimiui: ir smėlis baltas, ir kopos, ir vanduo - kito kranto nematyti...

Lietuviškumas, pagarba jam nesvetima ir Čikagos gyventojams - ne lietuviams. Pavyzdžiui, susipažinome su žmogumi, kuris pasiskaičiavęs, kad neva jo kažin kokie tolimiausi giminės yra gyvenę Lietuvoje, todėl per kiekvieną Vasario 16-ąją kasdien prie namo keliamą JAV vėliavą pakeičia lietuviška trispalve, nors pats nei lietuviškai supranta, nei apie Lietuvą ką nors žino...