Lietuva gali tapti lengvu dronų taikiniu

- Neseniai dronais buvo atakuotas Pskovo oro uostas. Ukrainiečiai teigia, kad tai padarė jie ir iš savo žemių, kiti šaltiniai nurodo, kad atakuota buvo iš pačios Rusijos teritorijos.

- Mano nuomone, dronai buvo paleisti iš pačios Rusijos, nes nuo Pskovo iki Ukrainos yra per daug didelis atstumas. Taip, bepilotės skraidyklės skiriasi pagal savo valdymo tipą, keliamąją galią ar galimą įveikti atstumą, tačiau kuo jos yra didesnės ir toliau skrenda, tuo yra lengviau užfiksuojamos. Norint numušti didelį droną, net nebūtina leisti raketas, kadangi tai gali padaryti naikintuvas.

Šiuo atveju, manau, buvo panaudotas būrys nedidukų, tačiau didelį sprogmenų kiekį gabenusių skraidyklių. Kariniai lėktuvai nestovi taip, kaip civiliai, kiekvienas jų turi savo priedangą, tad vienam užsidegus ugnis į kitus nepersimeta. Pskove buvo pažeisti keli orlaiviai. Tai leidžia daryti išvadą, kad ataka buvo masinė ir skrido tikrai ne keturi ar penki dronai.

- Ar įmanoma atsekti dronų paleidimo vietą?

- Jeigu stovi šalia leidžiančio ir matai, kaip tai vyksta, tuomet įmanoma. Tik praktika rodo, kad dažniausiai juos leidžiantys asmenys tą daryti viešumos vengia, o Rusijoje netrūksta teritorijų, kuriose nėra žmonių. Be to, kadangi dronai tampa vis išmanesni, galima iš anksto paskaičiuoti ne tik tą vietą, į kurią jis turi nuskristi, bet ir tą, iš kurios optimaliausia jį paleisti. Tokiu atveju užtenka atvykti į vietą, paleisti suvestas koordinates turintį droną į taikinį ir ramiai keliauti savo keliais laukiant, kol skraidyklė atliks savo misiją.

- Vienas rusų atsargos pulkininkas teigė, kad iš faneros gaminamus dronus užfiksuoti labai sunku.

- Jis buvo teisus ir neatmesčiau tikimybės, kad atakai prieš Pskovo oro uostą buvo panaudoti australietiški kartoniniai dronai. Kadangi jų paviršius faktiškai neatspindi radijo bangų, priešlėktuvinės gynybos sistemos lokatoriai galėjo jų ir neužfiksuoti. Nebent jie prieš pat taikinį būtų suskridę į vieną vietą. Metrinis lokatorių diapazonas leidžia pastebėti net paukščius, tačiau tik tuomet, kai jie suskrenda į vieną būrį. Minėta aplinkybė lemia tai, jog „nematomi" dronai tampa labai rimtu ir pavojingu ginklu.

- Po atakos prieš Pskovą, baiminantis naujų dronų atakų, kuriam laikui buvo uždaryti visi Maskvos oro uostai. Bepilotės skraidyklės tikrai tokios pavojingos?

- Tikrai taip. Jos, kaip minėjau, gali būti nepastebimos. Be to, sunku nustatyti, iš kur jos gali pasirodyti. Visa tai kelią rimtą pavojų bet kuriam veikiančiam oro uostui. Nežinau, ką labiau saugojo rusai - žmones ar orlaivius, tačiau jų nenoras rizikuoti yra visiškai suprantamas ir pateisinamas.

- Ar gali bepilotės skraidyklės atakuoti lėktuvus ore?

- Tokia teorinė galimybė egzistuoja. Didieji dronai gali nešti ne tik sprogmenis, bet ir raketas oras-oras, tačiau abejočiau, kad Ukraina tokius šiuo metu naudoja. Jie yra brangūs, lengvai pastebimi, leidžiantys atsekti paleidimo vietą ir yra puikus taikinys naikintuvams, kadangi, užfiksavus droną, lieka užtektinai laiko pakelti aviaciją. Tai nėra balistinė raketa, kuri pasižymi mažu radijo bangų atspindėjimu ir nenuspėjama trajektorija, todėl ir jų naudojimas yra ribotas.

- Ar yra veiksmingų kovos su dronais priemonių?

- Yra. Ir pačių įvairiausių. Kai kurie oro uostai tam naudoja erelius, tačiau paukščiai tinkami tik prieš mažesnes skraidykles. Taip pat yra sukurta nemažai elektroninių kovos priemonių, leidžiančiu ne tik eliminuoti skraidyklės valdymą, bet ir jį perimti, o droną nutupdyti arba apgręžti prieš tą, kuris jį paleido. Nedidelius dronus, jeigu žinai, kur reikia taikyti, galima pamušti šautuvu. Juokaujant galima sakyti, kad jeigu Lietuvos gyventojai turės užtektinai laidynių, su mažesniais dronais mes susidorosime.

- O jei kalbėsime rimtai, kaip manote, kiek Lietuva yra pasirengusi gintis nuo tokių galimų oro atakų?

- Ką turi Lietuva, yra tokia didelė paslaptis, kad niekas apie tai net nekalba. Ironizuoju, nes 99 proc. tikimybė, kad rimtesnių kovos priemonių nei snaiperių šautuvai, mes, tikėtina, neturime. Kiekviena šalis viešina, kokią ginkluotę parduoda. Kadangi mes nieko neviešiname, tad išvada peršasi viena - nieko neparduodame, nes neturime ką.

Ir tai yra nepateisinama, kadangi turime apsčiai puikių mokslininkų, kurie, deja, nesulaukia valstybės dėmesio ir paramos. Jie tikrai gali sukurti rimtų kovos priemonių, bet, spėju, dabar jas kuria užsienio šalims, o mūsų politikų „veikla" apsiriboja skambiais lozungais bei panegirikomis, kad suteikėme Ukrainai paramos už pusę milijardo eurų. Jeigu tokios sumos iškeliauja tenai, kas lieka mums patiems? Na taip, ministrai teigia, kad po 7 metų mes viskuo būsime apsirūpinę, tačiau jų veiksmai verčia galvoti, kad po tų 7 metų mes vis dar nieko neturėsime.

- Jeigu neturime oro gynybos, kokios būtų atakų iš oro pasekmės?

- Į šį klausimą reikia žiūrėti kiek plačiau. Viena rimtesnių Lietuvos problemų, manau, yra ta, kad tiek civiliai, tiek kariniai ryšių tinklai naudojasi tais pačiais serveriais, nors gynybos sistemai yra būtini atskiri, uždari tinklai. Gynybiniai duomenys turėtų būti atjungti nuo interneto ir perduodami tik saugiu vidiniu tinklu. Tam, aišku, reikia investicijų, tačiau esantys valdžioje pinigus linkę leisti kitur. Tas lemia, kad mūsų gynybiniai planai, ką parodė nesena programišių ataka prieš Lietuvos internetines svetaines, nesunkiai gali tapti priešininkų grobiu.

Pamenu, kai 1991 metais dar tik kūrėsi Krašto apsaugos departamentas, o dokumentai buvo spausdinami elektroninėmis spausdinimo mašinėlėmis, spausdinimui buvo paskirta atskira, izoliuota patalpa. Reikalas tas, kad turint reikiamą įrangą, net iš per vamzdžius sklindančių garsų buvo galima nustatyti, kas yra spausdinama.

Technikai tobulėjant, 1995 metais išrūpinau, kad būtų įrengta pirmoji, uždara, Klaipėdą ir Kauną sujungusi radijo linija. Vėliau ją perėmė Krašto apsaugos ministerija, o kaip yra šiandien, pasakyti negaliu, bet jeigu informacija ir toliau siunčiama bendrais tinklais ar, ką mėgsta krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, viešinama socialiniuose tinkluose, ja anksčiau ar vėliau kažkas tikrai pasinaudos.

Tai leis potencialiam priešininkui sužinoti ne tik tai, kur yra dislokuotas vienas ar kitas dalinys, bet ir kur jis gali būti permestas ar kur bus slepiami Vyriausybės nariai. Tai yra, jiems tarsi ant lėkštutės bus pateikti pagrindiniai taikiniai, atakuoti kuriuos, įvertinus tai, jog Lietuva rimtos priešlėktuvinės gynybos neturi, bus ypač paprasta. Taip pat paprastai galėtų būti užpulti Jūrų uostas, elektrinės, geležinkeliai, oro uostai.

Kitaip sakant, šalies saugumo klausimas turi būti sprendžiamas kompleksiškai, tačiau aš veiksmų ta linkme nepastebiu.

- Prakalbote apie oro uostus. Kiek Lietuva turi atsarginių oro uostų, galinčių priimti bent jau vidutinio dydžio lėktuvus?

- Šiai dienai turime tris veikiančius civilinius oro uostus (Vilniaus, Kauno bei Palangos) ir vieną - karinį-civilinį Zokniuose. Kadaise turėjome karinius aerodromus Pajuostyje, Kazlų Rūdoje ir Kėdainiuose, bet jie jau sunaikinti ir juose galėtų leistis nebent „kukurūznikai". Klausimų kyla ir dėl Zoknių, nes neseniai buvo pasakyta, kad šis strateginis objektas nėra valstybinis. Tai yra, kariniame objekte leidžiama šeimininkauti ir civiliams, kas, šiandienėje situacijoje, yra labai negerai.

- Ką būtina daryti čia ir dabar, kad šalies oro erdvė būtų maksimaliai apsaugota?

- Pirmiausia reikėtų pasirūpinti svarbiausių strateginių taškų gynyba. Jų apginamumas turi siekti bent 92 proc. O tam reikia turėti ne tik priešlėktuvinės gynybos sistemas, bet ir naikintuvus. Tai, kad neturime savo - ir blogai, ir gerai. Blogai, nes nesame saugūs, gerai, nes galime įsigyti tokius, kokie mums būtų tinkamiausi. Aš pasisakyčiau už „SAAB" gaminamus „Gripen". Jie manevringi, gerai valdomi ir visiškai tinka mūsų regionui. Tik, įsigijus naikintuvus, reikėtų galvoti ir apie naują bazę, kadangi laikyti jų visų vienoje vietoje nebūtų galima.

Kitas momentas - jungtinis turimų pajėgų veikimas. Šiuo metu karinis jūrų laivynas nukištas kažkur į Kuršių marių užkampį. Veikti jis gali tik atviroje jūroje, tačiau ją dar reikia pasiekti. Jeigu nebus palaikymo iš oro, iššaudęs turimą amuniciją laivynas netruks tapti lengvu taikiniu. Sausumos kariuomenė be apsaugos iš oro taip pat yra „patrankų mėsa". Konflikto atveju priešininkas, spėju, net nekeltų naikintuvų, o pėstininkus, tarsi poligone, šienautų sraigtasparniais.

Apibendrinant galima pasakyti, jog Lietuvos saugumui reikia viso to, ko mes neturime. Ir siūlyčiau neturėti iliuzijų dėl Zokniuose dislokuotos oro policijos. Jų pajėgų užtenka tik taikos metu, bet ne rimto konflikto atveju. Tad, kol nebus padaryta tai, ką įvardinau, apie saugią oro erdvę ir ramų miegą galėsime tik pasvajoti.