- Apie Libaną dažnas yra tik girdėjęs ar matęs žinių reportaže. Ar to užtenka susidaryti teisingą įspūdį apie šalį? - „Respublika" pasiteiravo neseniai ten viešėjusio A.Butkevičiaus.

- Labai abejoju. Lankiausi jame ne kartą ir galiu patikinti, kad trumpi reportažai tikrosios situacijos, tiek kalbant apie politiką, tiek apie ekonomiką, tiek apie socialinę situaciją, visiškai neatspinti. Žinoma, problemų pasitaiko visur ir po praėjusių metų sprogimo Beiruto uoste ne vienas į Libaną žiūri kaip į potencialiai pavojingą kraštą, tačiau taip nėra.

Atskira tema - dabartinė šalies valdžia. Libaniečiai, kaip ir lietuviai, leido į valdžią ateiti tik apie pinigus galvojantiems ir už juos viską pasirengusiems atiduoti gobšuoliams, todėl dabar žmonės kenčia. Visgi, stebint bendrą situaciją, manau, čia ji pasikeis greičiau negu mano gimtinėje. Libaniečiai - kovotojai. Jie ilgai nesitaikstys su valdžios savivale. Tai nebejotinai atsilieps ir socialinei-ekonominei šios Artimųjų Rytų valstybės situacijai. Įsikūręs gražioje vietoje, šalia Viduržemio jūros, Libanas dar turi ir kalnus, kuriuose net ir vasarą būna sniego. Tad kalbant apie turizmą, regionas yra patrauklus, kas dar labiau stiprina ir taip neblogą šalies potencialą.

Kiek teko keliauti po šalį, kalbėtis su jos žmonėmis, stebėti situaciją, galiu užtikrinti - norėdamas dirbti, darbą ten tikrai susirasi. Ir man juokingai skamba prie Lietuvos sienos sulaikytų libaniečių verkšlenimai apie tai, kad jie esą namuose nesijaučia saugūs ar negali susirasti darbo, todėl priversti emigruoti. Apmaudu, kad nežinantys tikrosios situacijos, mūsų politikai skuba tokiais verksniais patikėti ir juos priima išskėstomis rankomis, atbėgėlių išlaikymą permesdami ant Lietuvos gyventojų pečių.

- Ar šiandien, kai į pietus strenda pilni lietuvaičių lėktuvai, būtų galima vykti į Libaną pailsėti?

- Abejoju, kad į šalį plūstels patogaus ir ramaus poilsio ieškotojai. Šalyje vyksta socialiniai neramumai, ją apėmusi krizė, o vyriausybė nesusitvarko. Šalis neturi centralizuoto elektros tiekimo, todėl vietiniai perka elektros generatorius, degina dyzeliną ir gaminasi elektrą. Dyzeliną tiekia prezidento žentas. Tai erzina daugybę žmonių. Taigi, didelio patogumo krašte, kur nėra vaistų, elektros, vyriausybė nesugeba realizuoti soc. projektų, tačiau nusavina pinigus, užšaldo sąskaitas ir mėnesiui išduoda po 400 eurų, tikėtis neverta. O jeigu kas ir sugalvotų čia vykti, turi suvokti, kad ši šalis ribojasi su kariaujančia Sirija, o radikalioji „Hesbula" yra viena iš šalies partijų.

Beje, reikia nepamiršti ir to, kad dalį Beiruto nušlavęs sprogimas įvyko ne dėl miesto uoste išprotėjusio ruso baržoje laikytos salietros, bet todėl, kad ten buvo leidžiama laikyti didžiulį angarą, kurį ginklų ir sprogmenų gamybai naudojo „Hesbula". Miesto centre buvo įrengtas karinis objektas, kurį galėjo atakuoti (o gal ir atakavo) oponentai. Libaniečiai vis dar neturi atsakymo į klausimą, kodėl tas sandėlis sprogo, todėl sklando daugybė teorijų ir gandų.

Atmetus problemas dėl saugumo, šalis tinkama ir turizmui. Senosios finikiečių kultūros paminklai, Balbeko, kurį statė dar graikai ir romėnai, istorija, daugybė ankstyviosios krikščionybės, kuri formavosi būtent šioje teritorijoje, kai Kristaus pasekėjai gelbėjosi nuo romėnų ir judėjų persekiojimo, artefaktų, - visa tai rasite Libane.

Be to, ši šalis išsiskiria savo religijų mozaika. Ypač įdomi besidomintiems religija turėtų būti ant aukščiausio Beiruto kalno stovinti Mergelės Marijos skulptūra, kuriai ateina nusilenkti ne tik krikščionys, bet ir sunitai bei šiitai. Mergelės Marijos skulptūrą, atliktą pagal katalikų kanoną, XIX a. padovanojo prancūzai, bet libaniečiai ją laiko tikra Libano globėja ir jau apipynė legendomis. Garsiausia iš jų yra apie tai, kad karo su Sirija metu, bombarduojant Beirutą, iki tol į Viduržemio jūra žvelgusi statula ėmė ir pasisuko į miestą. Net mokslininkai teigia, kad tai ne seismologinio bombų poveikio pasekmė, o tikras stebuklas.

Galiausiai, nepaisant visų sukrėtimų, libaniečiai yra labai draugiški. Jie suokia, kad turizmą reikia puoselėti, o tas keistuolis, kuris gali mąstyti apie investicijas Libane, yra laukiamas svečias, tad man su jokia priešprieša susidurti neteko.

Beje, libaniečiai domisi ir tuo, kas vyksta pasaulyje. Kai, radęs švarų Viduržemio jūros pakrantės ruožą (tokių nėra daug, nes šiukšlės verčiamos tiesiai į jūrą), nusprendžiau išsimaudyti, netoliese sutikau gėrimais prekiavusį vietinį. Jis ant prekystalio buvo pasidėjęs seną medžioklinį 20-o kalibro šautuvą. Pasiteiravus, kam jam ginklas, vyras nusijuokė ir pirštu parodė į mažą paukščiuką. „Nušoviau, dabar suvalgysiu", - paaiškino jis. Užsiminus, kad šaudmenys kainuoja brangiau už laimikį, jis patikino sukaupęs jų tokias atsargas, kad užteks iki gyvenimo galo. Paskui pasiteiravo, iš kur esu. Išgirdęs, kad iš Lietuvos - netikėtai išrėžė: „Tai ten, kur neseniai prie parlamento neramumai buvo ir žmones dujomis nuodijo..." Nustebęs patvirtinau. Jis nusijuokė: „Visos valdžios blogos."

- Kokios šalyje kainos ir kokiais būdais galima atsiskaityti?

- Kainose orientuotis sudėtinga. Oficialus ir realus keitimo kursai skiriasi keliasdešimt kartų ir nuolat svyruoja. 100 tūkstančių libanietiškų svarų rinkos kursu atitinka 5 eurus. Bandyti išsigryninti pinigus bankomate - nerekomenduoju. Viena vertus, jį sunku rasti, kita vertus, - kursas bus labai nepalankus. Labai aiškiai tą patyriau kortele atsiskaitęs restorane - įprasti pietūs netikėtai tapo prabangūs. Norint to išvengti, būtina laikytis dviejų taisyklių: pirma, išsiaiškinti rinkos kursą ir vežtis grynuosius, antra, visada iš anksto klausti kainų.

Keliaujant tikslinga naudotis automobiliu, kuris parai kainuos apie 20 eurų. Tiesa, paskutinę dieną prieš grįžtant keitėsi benzino kainos. Visi savininkai uždarė degalines, nes nežinojo, kokios kainos bus ir nenorėjo prarasti pinigų, tad visas transportas sustojo. Laimė, bičiulis turėjo 5 tonų tūrio degalų cisterną. Tokių dalykų pasitaiko. Taigi, tiems, kurie ieško lygaus ir pūkuoto pasaulio, čia gali nepatikti. Bet tokiam senam avantiūristui, kokiu mane laiko mielasis „Respublikos" skaitytojas, Libanas - pati ta vieta. Vizų ES piliečiams nereikia.

- O ko nereikėtų daryti atvykus pasisvečiuoti į Libaną?

-Niekada negalima pamiršti čia esančios religijų įvairovės ir nereikėtų užimti vienos religinės pozicijos. Kai klausdavo, kas aš esu, atsakydavau - pagonis, man vienodai brangios visos čia esančios religijos, bet labiausiai patinka Mergelė Marija, kuriai ateinate nusilenkti visi. Taip klausimas būdavo išspręstas. Šiandien Libanas, įvertinus tam tikrus saugumo niuansus, užsieniečiui yra patraukli šalis. Ypatingiems švaruoliams gali užkliūti šiukšlės, tačiau tiek lietuviai, tiek kartvelai, kurie irgi nepasižymėjo tvarkingumu, šią problemą išsprendė, tad, manau, išspręs ir libaniečiai.

Be to, XIX a. pab. - XX a. pr. Libanas buvo viena iš europietiškiausių Artimųjų Rytų šalių. Beiruto restoranai, religinis pakantumas, islamo draudimų nebuvimas leido čia sukurti turistinams rojų. Šiandieniniai socialiniai neramumai ir konfliktai dalį turistų atbaido, tačiau nebejoju, kad išsprendus minėtas problemas, graži ir patraukli šalis vėl sulauks atvykėlių iš svetur. Tikėtina, ir iš tos pačios Lietuvos, apie kurią libaniečiai jau žino.