Leonas XIV: Apolitiškas poliglotas ir Pranciškaus numylėtinis

O jo net nebuvo favoritų į Šventąjį sostą sąraše. Kardinolo R.Prevosto išrinkimas Romos popiežiumi buvo netikėtumas, jis nebuvo plačiai žinomas, nors ir buvo vienas artimiausių popiežiaus Pranciškaus bendradarbių. Leonas XIV pasirinko vardą pagerbdamas popiežių Leoną XIII, kuris sėdėjo Šventajame soste XIX a. pabaigoje ir padėjo Katalikų bažnyčios šiuolaikinio socialinio mokymo pamatus.

Kardinolas R.Prevostas palaikė popiežiaus Pranciškaus reformas, todėl manoma, kad kaip ir velionis popiežius, ypatingą dėmesį skirs misionieriškai veiklai ir socialinio teisingumo klausimams. Dirbdamas Čikagoje ir Peru jis ypač rūpinosi vargšais ir atvirai pasisakė prieš griežtą JAV migracijos politiką.

„Kiekvienam iš mūsų, nepriklausomai nuo to, ar gimėme Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Šiaurės ašigalyje, visiems mums duota dovana būti sukurtiems pagal Dievo paveikslą ir panašumą", sakė kardinolas R.Prevostas.

Kreipdamasis į žmones išrinktasis pontifikas ragino visus vienytis ir „statyti tiltus ir kalbėtis", kad įsiviešpatautų taika.

Tarp dviejų Amerikų

Naujajam popiežiui - 69 metai. Jis laisvai kalba itališkai ir ispaniškai, gerai moka prancūzų, portugalų ir vokiečių kalbas, taip pat lotynų. Jis gimė 1955 metų rugsėjo 14-ąją Čikagoje, jo tėvai yra amerikiečiai, bet mišrios kilmės: tėvas Luisas, JAV karinio jūrų laivyno veteranas, gimė imigrantų iš Italijos ir Prancūzijos šeimoje, o mamos Mildred, bibliotekininkės, protėvių kreolų šaknys - Haityje ir Naujajame Orleane.

Taigi pontifiko gyslomis teka įvairių tautų ir rasių atstovų kraujas. Jis - pirmas istorijoje popiežius, gimęs JAV, ir pirmasis per beveik 900 metų, kurio gimtoji kalba - anglų. Kaip ir jo pirmtakas, jis yra glaudžiai susijęs su Pietų Amerika.

Robertas Prevostas baigė šv.Augustino ordino mažąją seminariją, 1977 m., įgijęs Vilanovos universiteto matematikos bakalauro diplomą, prisijungė prie augustinų ir davė vienuolio įžadus.

Studijavo Čikagoje, 1982 m., tapęs teologijos magistru buvo įšventintas kunigu. Studijavo popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete Romoje, kur įgijo kanonų teisės licenciato ir daktaro laipsnius. 1985 m. išvyko į Peru kaip misionierius, ten jis dirbo įvairiose pareigose.

1999 m. išrinktas Čikagos augustinų provincijos prioru, o 2001 m. - viso pasaulio augustinų ordino generaliniu prioru, 2014 m. popiežius Pranciškus paskyrė jį Čiklajo (Peru) vyskupijos apaštaliniu administratoriumi, o 2015 m. - vyskupu.

2023 m. sausio 30 d. Pranciškus R. Prevostą paskyrė Vyskupų dikasterijos prefektu, o rugsėjo 30 d. - kardinolu.

„Ramybė jums"

Iki išrinkimo popiežius Leonas XIV buvo žinomas tik kaip religinis veikėjas, o ne kaip politikas ir visuomenės aktyvistas, todėl apie jo pasaulėžiūrą žinoma mažai. Įdomu, kad gimtojoje Ilinojaus valstijoje Robertas Prevostas buvo įregistruotas kaip Respublikonų partijos rinkėjas. Vis dėlto apie kokius nors jo ypatingus kontaktus ar konfliktus su amerikiečiais politikais žinių nėra.

Žurnalistai spėlioja, į kurią pusę - į kairę ar į dešinę - Katalikų bažnyčią ves naujai išrinktas pontifikas. Apskritai R.Prevostas yra laikomas centristu. Jis, pavyzdžiui, nepalaiko bažnyčios liberalizacijos - yra prieš moterų įšventinimą į kunigus.

Bet kai kuriais esminiais socialinės politikos klausimais naujasis popiežius nėra konservatyvus, kaip ir jo pirmtakas reiškia susirūpinimą dėl marginalizuotų grupių - migrantų ir vargingai gyvenančių žmonių.

Galbūt konklavoje jis tapo kompromisine figūra tarp sąlyginės liberalų partijos atstovų, kurių yra nemažai, ir centristų, pasisakančių už Pranciškaus nustatytos tvarkos išlaikymą. Pagal tokią logiką geriausias kandidatas būtų buvęs Vatikano valstybės sekretorius Pjetras Parolinas (Pietro Parolin), būtent jis buvo laikomas favoritu.

Vis dėlto, kaip rašė Italijos žiniasklaida, jo pagrindinis koziris - diplomatiškumas - padarė jam meškos paslaugą: užpraėjusį sekmadienį jis kardinolams pasakė pernelyg nuobodų pamokslą, ir tie suprato, kad tokio necharizmatiško popiežiaus nereikia.

Skeletai spintoje

Prieš konklavą vis pasigirsdavo balsų, kad negalima nurašyti kandidatų amerikiečių. Juk ne veltui paskutinis Pranciškų aplankė JAV viceprezidentas katalikas Dž.D.Vensas (J.D.Vance). Kita vertus, ši partija turėjo silpną vietą - Amerikos bažnyčią drebino daugybė pedofilijos skandalų.

Jie palietė ir naująjį popiežių. Jam primenamas 25-erių metų senumo incidentas, kai R.Prevostas leido kunigui Džeimsui Rei (James Ray), kaltintam seksualine prievarta ir žiauriu elgesiu su nepilnamečiais, apsigyventi augustinų vienuolyne Čikagoje. Vienuolynas buvo visai šalia katalikiškos pradinės mokyklos.

O R.Prevostas jos administracijai nepranešė apie tėvą Rei, kuriam buvo uždrausta artintis prie nepilnamečių. Pats leidimas gyventi - nėra nusižengimas kanonams. Bet visuomenė tokius veiksmus kritikuoja.

Kiti popiežiaus Leono XIV kalboje įžvelgia slaptą globalizmą: pasak jo, katalikai „turi būti viena tauta", kuri susitelkusi eina „pirmyn - paskui Kristų". Tiesa tai ar ne - parodys laikas.

Aišku, kad naujasis popiežius yra solidarus su velioniu Pranciškumi: jis didelę reikšmę teikia „tiltų tarp žmonių statymui". O juk būtent taip iš lotynų kalbos verčiamas žodis „pontifikas".

Keletas „netaktiškų“ klausimų

Kas rūpinasi popiežiaus buitimi?

Popiežiui gamina valgyti ir jo asmeninius kambarius tvarko grupelė seselių vienuolių. Jis, jei pageidauja, taip pat gali turėti asmeninį kamerdinerį. Turi Šv.Tėvas ir kalbų rašytojų komandą. Viena svarbiausių popiežiaus kaip bažnyčios galvos pareigų - ne rečiau kaip kartą per 5 metus asmeniškai susitikti su kiekvienu iš savo vyskupų, t.y. visų katalikiškų vyskupijų vadovais, o tokių pasaulyje priskaičiuojama per 5000. Tai yra apie 1000 audiencijų per metus arba apie 20 per savaitę. Mūsų dienomis į popiežiaus pareigas įeina ir daugybė kelionių į užsienį.

Ar popiežius gali būti vedęs?

Istorijoje būta precedentų, kai Šventajame soste sėdėjo vedęs vyras. Galų gale vedęs buvo pats apaštalas Petras, pirmasis vadovavęs Romos bažnyčiai. Ankstyvoji krikščionybės istorija yra aršių mokslinių ginčų ir religinių diskusijų objektas, ir kiek šv.Petro įpėdinių, išrinktų vadovauti bažnyčiai tuo metu buvo vedę, tikrų žinių nėra.

Istorikai spėja, kad tikrasis popiežiaus Silverijaus (vadovavo bažnyčiai 536 - 537 m.) tėvas buvo popiežius Hormizdas (514 - 523 m.). O popiežius Adrijonas II (867 - 842 m.), išrinktas pontifiku, regis, net atsigabeno žmoną ir dukrą į savo oficialią rezidenciją - Laterano rūmus.

Nemažai istorikų tvirtina, kad vedę buvo ir popiežiai Jonas XVII (1003 m.) ir Klemensas IV (1265 - 1268 m.). Liudijimų, kad bent vienas iš oficialiai Vatikano pripažintų 266 popiežių vedė jau po to, kai tapo pontifikais - nėra, nors manoma, kad neteisėtų ryšių turėjo ne vienas iš jų.

Tačiau mūsų dienomis tikimybė, kad per konklavą bažnyčios vadovu bus išrinktas vedęs vyras, praktiškai yra lygi nuliui. Teoriškai Katalikų bažnyčios vadovu gali tapti bet kuris krikštytas vyriškos lyties katalikas, tačiau, pradedant 1378 m. išrinktu Urbonu VI, pastaruosius 64 kartus į konklavą susirinkę kardinolai naują popiežių rinkdavo iš savo gretų.

Ar popiežius gauna atlyginimą?

Spaudoje yra ne kartą pasirodę pranešimai, kad popiežius Pranciškus neva pervesdavo visą savo atlyginimą labdaros organizacijoms. 2021 m. Vatikanas pabandė padaryti galą panašioms spekuliacijoms ir oficialiai pranešė, kad „jokio atlyginimo popiežius Pranciškus negauna ir niekada negavo". Išrinktas popiežiumi Pranciškus atsisakė kai kurių privilegijų, kurios priklauso jam pagal pareigas.

Kai 2013 m. pasitraukė Benediktas XVI, kaip priežastį nurodęs pablogėjusią sveikatą, kai kurie leidiniai, tarp jų italų „La Stampa" rašė, kad atsistatydinusiam popiežiui paskirta pensija iki gyvos galvos.

Kuriam laikui renkamas naujas popiežius?

Didžioji dauguma pontifikų, kaip ir 2013 m. išrinktas popiežius Pranciškus, Romos Katalikų bažnyčiai vadovauja iki mirties. Šios taisyklės išimtys - labai retos. Iki Benedikto XVI atsistatydinimo paskutinį kartą tai įvyko 1415 m., kai atsisakyti pareigų buvo priverstas Grigalius XII, o savo valia Šventojo sosto paskutinį kartą 1294 m. atsisakė popiežius Celestinas V.

Kodėl popiežius avi raudonus batus?

Katalikų tradicijoje raudona spalva simbolizuoja kankinystę ir Kristaus kančią Žemėje - suėmimą, teismą ir nukryžiavimą, kaip aprašyta Naujajame Testamente. Popiežius Benediktas XVI, kaip ir daugybė jo pirmtakų, laikėsi tradicijos avėti raudoną avalynę. Tačiau jį pakeitęs popiežius Pranciškus pirmenybę teikė juodos spalvos batams.

Šiame simboliniame geste stebėtojai įžvelgė jam būdingą nereikalingo puošnumo ir pompastiškumo atsisakymą, pirmenybę teikiant paprastumui. Karste popiežius gulėjo taip pat apautas juodais batais.

Tiesa, buvo ir daugiau šios tradicijos išimčių, tiksliau, temos variacijų. Pavyzdžiui, popiežius Jonas Paulius II, kaip pasakojama, kartais avėdavo bordo spalvos batus. O amerikiečių žurnalas „Esquire" rašo, kad kai kada jis audavosi ir rudus mokasinus.

Penkios Romos popiežiaus aprangos detalės, turinčios gilią prasmę

Griežtos pontifiko aprangos taisyklės pradėjo formuotis jau IV amžiuje.

• Tradicinėje Romos popiežiaus aprangoje, kurią jis dėvi liturgijos metu, kiekviena detalė yra simboliška. Pavyzdžiui, sagų paprastai turi būti 33 - pagal Jėzaus Kristaus Žemėje gyventų metų skaičių. Svarbi ir aprangos spalva: balta simbolizuoja Jėzaus Kristaus gimimą ir prisikėlimą, raudona - pasirengimą aukotis (pralieti kraują dėl Bažnyčios), žalia - Prisikėlimo viltį, violetinė - liūdesį ir kentėjimus, juoda - gedulą ir sielvartą. Vienos ar kitos spalvos aprangą popiežius pasirenka priklausomai nuo progos, kuria vyksta apeigos. Manoma, kad šios taisyklės pradėjo formuotis IV a.

• Palijus. Tai yra balta vilnonė juosta su šešiais kryžiais, permetama per kaklą: arkivyskupo palijaus kryžiai yra juodi, popiežiaus - raudoni. Palijus taip pat simbolizuoja Kristaus jungą, kurį Romos vyskupas, Dievo tarnų tarnas, neša ant savo pečių. Tradiciškai gaminama Romos vienuolių trapistų bendruomenėje iš dviejų baltų ėriukų vilnos. Pontifikas kasmet laimina tuos gyvūnėlius sausio 21-ąją, šv. Agnietės, IV a. kankinės dieną. Romos popiežius su paliju simbolizuoja piemenį, ant pečių nešantį paklydusią avį (nusidėjėlį).

• Mitra. Šis vyskupų galvos apdangalas - priminimas apie laurų vainiką kaip pergalės simbolį. Popiežiaus garderobe yra trijų rūšių mitrų: paprasta balta (simplex), skirta dėvėti per laidotuves ir Didįjį penktadienį; prabangi (pretiosa), papuošta brangakmeniais, dėvima per didžiausias iškilmes, ir auksuota (auriphrygiata) - dėvima teikiant Sakramentus.

• Pastoralas (ferula). Tai puošni vyskupo lazda - popiežiaus ganytojiškos valdžios simbolis. Ši regalija simbolizuoja piemens lazdą - kaip piemuo gano savo bandą, taip popiežius prižiūri dvasininkus ir tikinčiuosius.

• Arnotas. Arnotas yra puošniausias viršutinis liturginis drabužis. Lotyniškas pavadinimas casula (mažas namas) yra susijęs su apdaro paskirtimi - tai viršutinis drabužis, forma primenantis apsiaustą, kurį kunigas velkasi ant visų kitų drabužių.

• Pektoralas. Puošnus kryžius, nešiojamas ant kaklo. Aukšti katalikų dvasininkai pektoralą nešioja nuo XII a. Popiežius nešioja auksinį kryžių ant aukso brokato virvelės.

• Žvejo žiedas. Popiežiaus žiedas su tinklą metančio šv.Petro atvaizdu. Tai Jėzaus pasakymo apie tai, kad jo mokiniai taps žmonių žvejais, iliustracija. Pirmą kartą žiedas minimas XIII a. Kiekvienam popiežiui gaminamas naujas žiedas, kuris jam mirus yra sunaikinamas.