“Kultūra keičia genus"

Amerikietis Nikolas Kristakis (Nicholas Christakis), sociologas ir gydytojas iš Harvardo medicinos mokyklos (Bostonas), tiria, kaip socialiniai veiksniai veikia žmogaus sveikatą ir numatomą gyvenimo trukmę. Apie pervertinamą genų galią, socialinio užkrato poveikį ir stebėtiną žmogaus evoliucijos greitį jis kalbėjosi su Vokietijos žurnalistais.

- Pone profesoriau, leiskite paklausti, kaip sekasi jūsų tėvams?

- Mano tėvui per 70 metų, pusę metų jis praleidžia Kretoje, kitą - Filadelfijoje. Mano mama, deja, mirė 47-ių. Jai buvo diagnozuota Hodžkino liga, piktybinis limfinės sistemos auglys. Man pačiam 48-eri, ir jaučiuosi labai įdomiai sulaukęs amžiaus, kurio būdamas vienas iš tėvų mirė.

- Ar nerimaujate, girdėdamas kai kurių gydytojų posakį, kad norint ilgai gyventi, tėvus reikia rinktis apdairiai?

- Ilgaamžiškumas paveldimas tik iš dalies. Naujausi tyrimai rodo, kad jo anaiptol nelemia genai.

- Tai kodėl tada genetikai šimtamečių kraujyje ieško ilgo gyvenimo genų?

- Niekas neabejoja, kad yra ilgaamžių šeimų. Bet už tų paieškų slypi keista fantazija, įsivaizduojama genetinė lemtis: mes rasime genus, iš kurių sužinosime, kiek gyvensime. Čia atsispindi sena žmonijos svajonė suvaldyti mirtį, jei suprasime, kodėl mirštame. Genetika yra tarsi nauja religija: ji teigia galinti paaiškinti viską.

- Kaip galite paprieštarauti?

- Vienoje iš mano mėgstamų studijų buvo tiriami senukai Italijos kalnų kaimeliuose. Mokslininkai apžiūrėjo ir kaimus. Kai kuriuose laukai buvo tame pačiame aukštyje kaip namai. Kituose - aukščiau arba žemiau kaimų. Valstiečiai iš tų vertikaliai išdėstytų laukų gyveno ilgiau už tuos, kurių laukai buvo šalia namų: jie buvo priversti daugiau judėti, nes turėjo įveikti daugiau metrų aukštyn ir žemyn. Taigi su genais jų ilgaamžiškumas neturi nieko bendra, priklauso vien nuo fizinio stiprumo.

- Vadinasi, savo genomo išsitirti nenorėtumėte?

- Jei vieną dieną tai kainuos mažiau nei 1000 dolerių, ko galbūt dar sulauksiu, tada galėčiau įsivaizduoti tai darąs, bet tik dėl juoko. Daug pinigų tam reikalui jokiu būdu neišleisčiau. Ir tokie pasiūlymai yra fantazijos vaisius: neva galima pakeisti gyvenimą, jei žinai savo nukleotidų seką.

- Tai kodėl jūsų kolega iš Harvardo medicinos mokyklos, genetikas Džordžas Čerčas (George Church), įsteigė firmą “Knome”, kuri siūlo genetinės medžiagos skaidymą? Paslauga kainuoja 350 000 dolerių ir, anot Čerčo, yra tų pinigų verta.

- O kaip aš turėčiau reaguoti į tam tikras genų variacijas savo genome? Juk visiškai aišku, kad mums tebegyvenant galimybės pakeisti genomą neatsiras. Galiu sportuoti ir sveikai maitintis, galiu pakankamai miegoti ir valytis dantis. Galiausiai galiu vengti cigarečių, narkotikų ir daug negerti. Tai man yra naudinga, ir nereikia išleisti 350 000 dolerių, kad tai sužinočiau.

- Straipsnyje “British Medical Journal” net teigiate, kad genomo tyrinėjimai ir genetika tik kelia vėją, rezultatai esantys išpūsti.

- Aš neneigiu genetikos pažangos. Bet jei bandysime suprasti, kas yra mūsų sveikatos esmė, pamatysime, kad 30 proc. veiksnių yra susiję su genais arba su aplinka būnant motinos pilve. Ne visa, kas yra įgimta, priklauso nuo genų: jei motina nėštumo metu badauja, tai turės poveikį visam vaiko gyvenimui.

- O kokie yra kiti veiksniai?

- 15 proc. yra susiję su socialinėmis sąlygomis, tarkim, skurdu. 5 proc. mūsų sveikatą veikia tiesioginė aplinka, pavyzdžiui, kenksmingos medžiagos. Bet 40 proc. mūsų sveikata priklauso nuo mūsų elgesio: ar mes rūkome ir geriame, ar valgome per daug arba nesveiką maistą. Beje, tik 10 proc. tenka medicininio aptarnavimo kokybei.

- Tai reikštų, kad grynai matematiškai dėl savo sveikatos galima nuveikti daugiau nei geriausias gydytojas.

- Nedaugelis žmonių serga dėl medicininio aptarnavimo trūkumo; bet ir čia pastebimas biologinės lemties išpūtimas. Kai kurie gydytojai ir biologai svarbiausiais laiko genus ir palaiko iliuziją: jei išmoksime suvaldyti genus, atrasime jaunystės šaltinį.

- Kas paskleidė šį požiūrį?

- Nežinau. Bet pasižiūrėkite į Amerikos sveikatos apsaugos tarnybos mokslo tyrimo biudžetą: tiesą sakant, didžioji pinigų dalis turėtų būti išleidžiama negenetinių veiksnių tyrimams, tarkime, mitybos ir sveikatingumo programoms, bet taip nėra. Taigi, nėra pusiausvyros tarp išlaidų ir tikrųjų ligų priežasčių. Taip pat girdžiu argumentą: mums nereikia tyrinėti skurdo poveikio sveikatai, nes skurdo panaikinti negalime. Bet ir genų negalime pataisyti, tačiau išleidžiame milžiniškas sumas jiems tyrinėti.

- Kodėl yra blogai norėti suprasti, kokią funkciją turi atskiri genai?

- Nieko bloga, bet laikausi nuomonės, kad turime atsisakyti atskirų genų tyrinėjimo. Greitai žinosime viską apie visus 25 000 žmogaus genų. Bet kaip jie visi kartu dirba? Ieškant atsakymo į šį klausimą, atsirado nauja mokslo kryptis, kurią vadiname sistemine biologija. Panašiai yra socialiniuose moksluose - atsiranda mokslo šaka, tyrinėjanti socialinius tinklus: kaip atskiri žmonės sąveikauja tarpusavy, kad sudarytų visuomenę? Vis tiek, kalbėsime apie genus ar apie žmones, svarbiausia, kaip maži vienetai sudaro didelius vienetus.

- Nuolatinė ginčų dėl priežasčių tema yra nutukimas. Genetikai atrado geno FTO variantą, susijusį su riebalų mase. Paveldėjusiems jį iš tėvų tikimybė nutukti padidėja 67 proc.

- Leiskite pirma kai ką pasakyti. Genai nepaaiškina, kodėl šiuo metu kilo nutukimo epidemija. Mūsų genai per praėjusius 30 metų nepasikeitė, bet nutukusiųjų skaičius tarp JAV gyventojų per šį laiką padvigubėjo. Taigi, padidėjimas pirmiausia yra susijęs su socialiniais veiksniais: maisto produktai atpigo ir yra kitokios sudėties, daugelis miestų yra pastatyti taip, kad žmonėms beveik nebereikia vaikščioti pėsčiomis. Dar prisideda socialiniai ryšiai: jei kurioje nors grupėje tampa norma prisiauginti svorio, kiti galvoja “jei sustorėsiu, tai bus normalu”.

- Tai ką, mūsų svoris priklauso nuo draugų ir pažįstamų?

- Savo veiklą grindžiame patirtimi ir artimiausių draugų veikla ir patirtimi - nieko keista. Bet taip pat draugo draugo draugo patirtimi. Mūsų poelgiams įtaką daro žmonės, kurių asmeniškai nepažįstame, kurie socialiniame tinkle nuo mūsų yra nutolę per tris mazgus.

- Kam visa tai daro įtaką?

- Svorio augimui, įpročiui rūkyti, laimės pojūčiui.

- Ar tai reiškia, kad jaučiamės laimingesni, susidraugavę su laimingais žmonėmis?

- Manau, taip.

- Panašu į socialinę infekciją. Kaip tai vyksta?

- Žmonių elgesio modeliai ir jausmai yra tarsi paukščių pulkas. Vienas paukštis nesprendžia, skristi kairėn ar dešinėn, sprendimus veikiau priima visas būrys. Vienoje studijoje įrodėme, kad žmonių grupės pakeičia nuomonę apie rūkymą ir visi tuo pačiu metu meta rūkyti, nors dėl to nesitaria.

- Vadinasi, veiksmingiausia yra pakeisti aplinką?

- Aplinkos pakeitimas dažnai paveikia net genus. Anksčiau manydavome, kad genams pakisti nepakanka net daugelio kartų, kad esame genetiškai identiški su mūsų protėviais, gyvenusiais prieš 100 000 metų. Bet dabar man taip nebeatrodo.

- Bet juk biologinės rūšys nuolatos prisitaiko prie aplinkos?

- Žinoma, bet iki šiol manėme, kad tai vyksta dešimtimis tūkstančių metų. Matyt, evoliucija vyksta daug greičiau, net žymiems genetinės medžiagos pakitimams pakanka kelių šimtų metų. Tarkime, mukoviscidozės genas yra susijęs su mūsų gebėjimu įveikti kai kurias infekcines ligas. Suklestėjus miestams, buvo sukurta aplinka, kurioje gerai plinta ligos. Dėl to pirmenybę įgijo tam tikri mukoviscidozės geno variantai - kultūra keičia mūsų genetinę medžiagą.

- Ar homo sapiens tai yra veikiau pranašumas, ar trūkumas?

- Neturėtume nusiimti akinių vien todėl, kad mūsų trumparegystė vis progresuoja. Kad kultūra keičia genus, yra tiesiog pastebėjimas, tačiau jis verčia būgštauti. Dėl socialinių sąlygų gali atsirasti genetiškai pranašesnės žmonių grupės. Tarkime, gyvenimas miestuose kelia daug didesnius reikalavimus intelektui ir todėl miestiečiai tampa intelektualesni. Jei tai tiesa, per keletą kartų galėtų atsirasti žmonių, kurie genetiškai būtų labiau prisitaikę gyventi miestuose. Jų pranašumas prieš kaimo gyventojus būtų labai netikėtas ir keltų nerimą.