Krikščioniškos vestuvės Japonijoje: viskas netikra, bet paklausa - milžiniška

Vestuvių spektaklis

Japonijoje žmonės nėra itin religingi, daugelis japonų teigia išpažįstantys dvi religijas - budizmą ir šintoizmą arba apskritai nepriskiria savęs nė vienai konkrečiai religijai. Japoniškai tai skamba kaip „musiu kio", tai yra, nereligingas.

Tokių žmonių nejaudina, kokios bus vestuvių apeigos, svarbiausia - kad būtų įspūdinga. Jie bando tuoktis pagal krikščioniškas tradicijas, kai tuoktuvių ceremonija vyksta koplyčioje, o nuotaką balta prašmatnia suknele prie altoriaus veda tėvas. Japonai nesivaržo pažeisti tautines tradicijas, nors iš esmės savo religijai nenusižengia, juk jie tiesiog rengia vestuvių spektaklius.

Krikščioniškų vestuvių ažiotažas kilo dėl to, kad šintoistų arba budistų vestuvėms reikia atitinkamą tautinių vestuvinių drabužių. Krikščioniškos vestuvės - visai kas kita, nuotakai užtenka baltos suknelės ir šydo. Norinčiųjų surengti europietiško stiliaus vestuvių ceremoniją yra gana daug. Iki praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio tai nebuvo įprasta, bet paskui visi ūmai susidomėjo krikščioniškomis vestuvėmis.

Anksčiau 90 proc. tautinių vestuvių tekdavo tik 5 proc. krikščioniškų, bet paskui skaičiai susikeitė vietomis. 1999 m. jau 60-70 proc. porų norėjo susituokti pagal krikščioniškas apeigas, nors tikrų krikščionių šalyje yra vos 2,4 proc. Šis rodiklis mažėja, o krikščioniškų vestuvių daugėja. Toks pasirinkimas - veikiau pompastiškumo, Holivudo suformuoto įvaizdžio ir noro išsiskirti vaikymasis.

Pastebėta, kad kuo vyresni japonai, tuo labiau krikščionybė jiems nepriimtina: jaunimas apie ją atsiliepia palankiai, o iš vyresnių žmonių jai simpatizuoja vienetai. Taigi šintoistu gimęs japonas gali tuoktis kaip krikščionis, o būti palaidotas kaip budistas.

Kol Japonija buvo uždara valstybė, šalyje buvo palaikomos griežtos tautinės tradicijos. Bet pasaulis pasikeitė, ir japonai taip pat susipažino su kitomis kultūromis, o jaunavedžių noras surengti įspūdingą šventę nepaiso jokių sienų.

Daugelis ėmė rengti vestuves pagal krikščionių tradicijas, nors retai kuris yra susipažinęs su krikščionių religija. Japonai renkasi jas dėl gražios aplinkos, puošnumo ir naujoviškumo, europietiško stilingumo ir elegancijos.

Viskas - pagal klientų pageidavimą

Japonų noras rengti europietiško stiliaus vestuves baigėsi tuo, kad iš tiesų susituokti bažnyčioje tapo neįmanoma. Ne tik dėl paklausos, bet ir todėl, kad besituokiantys - kito tikėjimo.

Japonijoje yra apie 6 tūkst. krikščioniškų bažnyčių, o budistų šventyklų ir šventovių - per 150 tūkst. Bet japonai sugalvojo, kaip gauti, ko trokšta: viešbučiuose ir restoranuose veiklūs savininkai pradėjo įrenginėti sales, pritaikytas vestuvių ceremonijai.

Pagal bažnyčios taisykles tikras krikščionių dvasininkas gali tuokti tik krikščionis. Bet ir tai japonams netapo kliūtimi. Jie pradėjo samdyti kunigo vaidmens atlikėją, kuris atitinkamai apsirengęs skaito maldas, jaunuosius laimina ir palydi gerais linkėjimais.

Krikščioniška ceremonijos dvasia išlaikoma, ir daugelis japonų tvirtina, kad labai įsijautė ir jaudinosi daugiau negu lankydamiesi kitokiose ceremonijose.

„Dvasininkų" paklausa išaugino jų paslaugų kainas: iš pradžių paslauga kainuodavo 100 dolerių, o per populiarumo piką - 250 dolerių už ceremoniją. Kai „kunigų" atsirado daug, kaina ir vėl sumažėjo.

Bet žmogui, atliekančiam dvasininko vaidmenį, uždarbis yra neblogas, nes per dieną jis aptarnauja 2-3 vestuves.

Japonai mėgsta tuoktis šiltuoju metų laiku, vadinasi, vestuvių sezonas - vasarą. Santuokų rūmuose būna įrengta „mažytė bažnyčia" norintiems tuoktis krikščionišku stiliumi, šintoistų vestuvėms - kita vieta, taip pat čia yra restoranas, banketų salė, poilsio kambarys ir pan.

Japonai, pasirinkę krikščioniškas vestuves, yra iš anksto supažindinami su jų niuansais, tekstų esme. Teksto jaunieji gali ir nesuprasti, „dvasininkas" linktels galva, kada reikės pasikeisti žiedais, atsakyti „taip" ir visa kita. Tokia ceremonija nesuteikia galimybės oficialiai paliudyti santuoką, bet to jaunavedžiams ir nereikia.

Jie kartais rengia keletą vestuvių ceremonijų, o įforminti dokumentus - visai kas kita. Jaunavedžiai įregistruoja santuoką valstybės įstaigose prieš arba po ceremonijos.

Nekintamos tradicijos

Kiekvienoje šalyse yra savos vestuvių tradicijos, kurių yra laikomasi nepriklausomai nuo to, kokiu stiliumi rengiamos vestuvės.

Vestuvių išlaidas apmoka jaunikis, o nuotakos šeima įteikia dovanų už maždaug pusę tos sumos, ir taip išlaidos praktiškai pasidalijamos perpus.

Jaunikis nuotakai turi padovanoti žiedą su briliantu. Bet ne kiekvienas turi tiek pinigų, tad žiedas dabar parenkamas kitaip - su brangakmeniu, kuris tinka nuotakai pagal jos gimimo mėnesį.

Japonai laikosi taisyklės gautą kvietimą į vestuves nusiųsti atgal, nurodžius, ar svečias atvyks, ar ne. Bet net ir atsisakius dalyvauti, yra priimta kartu su juo jauniesiems perduoti piniginę dovaną.

Japonijoje apskritai yra priimta dovanoti pinigų. Jie dedami į baltą voką, paskui į antrą, perrišamą specialia juostele ir specialiu mazgu. Ant voko užrašomas vardas ir dovanojama suma.

Japonijoje nepriimta jaunavedžiams dovanoti pinigų sumą, kurią galima padalinti iš dviejų. Tikima, kad tada pora išsiskirs, nes dovaną galės pasidalyti po lygiai.

Kita japonų vestuvių tradicija yra jaunųjų dovanėlė svečiams: per tuoktuvių ceremoniją svečiai sėdi, o po kiekviena kėde padedama maža dėžutė, kurios svečiai turi nepamiršti pasiimti.

Tai gali būti gražiai supakuoti saldumynai, stiklinės, stalo įrankiai ir kiti nedideli daiktai.

Vestuvių renginiai dažnai skirstomi į oficialius ir neoficialius, į pastaruosius kviečiama papildomai. Antroji dalis paprastai rengiama jauniesiems ir jų draugams, kad jie galėtų pailsėti ir pasilinksminti, bet svečiui tai papildomai atsieina 10 tūkst. jenų.

Japonai gali rinktis ir pasaulietiškas vestuves, kurias savo nuožiūra surengs bet kurioje vietoje.

O svarbiausia - į tai niekas nepažiūrės kreivai. Pora gali rinktis ir dvejas vestuves - krikščioniškas ir tradicines šintoistines.