6 nuotr.

Stasio Žumbio asociatyvi nuotr.

Po paskutinės ataskaitos gynimo 2013-aisiais Komitetas pažėrė krūvą rekomendacijų: dėl išsamių renkamų duomenų apie vaikus užtikrinimo; atitinkamų institucijų aprūpinimo reikalingais žmogiškaisiais, techniniais ir finansiniais ištekliais; geriausių vaiko interesų reglamentavimo; vaiko teisės būti išklausytam sustiprinimo; gyvybės langelių praktikos nutraukimo; fizinių bausmių uždraudimo.

Kaip vykdome šias rekomendacijas ir kaip apskritai laikomės konvencijos, turėjome atsiskaityti iki šių metų kovo (už 2013-2018 m. laikotarpį). Aišku, gerokai vėluojame, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bent jau sukūrė tokią ataskaitą, kuri Komiteto narius turėtų įtikinti, jog konvencijos laikomės.

Ministerija vardina: pagerintas duomenų apie vaikus rinkimas pagal amžiaus grupes, lytį, socialinę ekonominę padėtį, priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais uždraustos fizinės bausmės, vaiko nepriežiūra pripažinta kaip viena iš smurto formų prieš vaikus, nustatyta reagavimo į galimus vaiko teisių pažeidimus procedūra ir taip toliau. Formaliai ministerija teisi. Net ir dėl vadinamojo vaikų nemušimo įstatymo - nors jis ir vertinamas prieštaringai, tačiau toks įstatymas iš tikrųjų yra.

Tačiau, nepaisant Komiteto raginimų, neatsisakoma gyvybės langelių. Kodėl JTO nori juos uždrausti?

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė apie tai žino geriausiai, nes būtent ji, kai dar dirbo vaiko teisių apsaugos kontroliere, gyvybės langelių įteisinimą ir inicijavo.

Pasak R.Šalaševičiūtės, kai kūdikis paliekamas gyvybės langelyje, duomenys apie jį niekam neatskleidžiami. Net pilnametystės sulaukęs toks žmogus neturi galimybių sužinoti, kas yra jo biologiniai tėvai.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas mano, kad taip pažeidžiama tokių žmonių teisė žinoti savo kilmę (kai kuriose šalyse gyvybės langeliuose palikti žmonės sulaukę pilnametystės susijungė į judėjimą, kovojantį už teisę žinoti savo kilmę). Tačiau, anot R.Šalaševičiūtės, Lietuva laikosi nuomonės, kad teisė į gyvybę yra svarbesnė už teisę žinoti savo kilmę. Gyvybės langeliai 2009 m. lapkritį tam ir įkurti, kad motinos galėtų anonimiškai atsisakyti kūdikių, o ne juos žudytų ar darytųsi abortus.

Beje, anot R.Šalaševičiūtės, vyriausias gyvybės langelyje paliktas vaikas Lietuvoje buvo apie 9 mėnesių amžiaus ir vos tilpo į lopšį. Kadangi palikto kūdikio tikslaus amžiaus nustatyti neįmanoma, jo gimimo data laikoma atradimo data, vardą kūdikiui parenka tuo metu gydymo įstaigoje, kurioje įrengtas langelis, budėjusi seselė arba auklė. Motinos per 3 mėnesius gali apsigalvoti ir vaiką atsiimti, bet motinystę turi įrodyti DNR testais, du tokie atvejai Lietuvoje jau buvo. Praėjus trijų mėnesių laikotarpiui, motinai šansų susigrąžinti vaiką nebėra, nes jis jau turi įtėvius.