Išrasti nauji burtažodžiai: Europos autonomija

- Vokietijoje pagaliau susiformavo nauja valdančioji koalicija, kuri šįkart bus gerokai pakrypusi į kairę. Socialdemokratai, „žalieji" ir liberalai į koalicijos sutartį įsirašė daugybę būtent kairiesiems būdingų punktų: mažins iškastinio kuro vartojimą, didins minimalų valandos uždarbį iki 10 eurų, kovos už kanapių ir (tikėtina) kitų narkotikų legalizavimą, homoseksualizmo plėtrą, kuri čia mandrai vadinama „žmogaus teisėmis", ir pan. Tačiau bene įdomiausias ir labiausiai miglotas sutarties punktas skamba šitaip: „Sieksime Europos autonomijos, nors kartu akcentuojama, kad pagrindiniu saugumo garantu toliau lieka NATO. Kaip paaiškintumėte tokį keistoką punktą?

- Akivaizdu, jog autonomija turi būti nuo kažko... Aš suprasčiau, kad čia kalbama apie Europos autonomiją nuo euroatlantinių tendencijų bei, žinoma, atitinkamų įsipareigojimų. Prancūziškai vokiškosios autonomijos atsiradimas, žinoma, kitaip negali vykti, kaip tik sueinant į išskirtinai artimus ir svarbius santykius su Rusija. Tai yra tipiškas kontinentinių valstybių sandėris, kurį nuo pat 19-ojo šimtmečio pradžios savo efektyvia politika nuolat torpeduodavo britai. Britai, papirkinėdami Rusijos carą bei jo aplinką, yra suvedę į karinį konfliktą rusus su prancūzais, vėliau jie sėkmingai tai darė vokiečių ir rusų atžvilgiu, pagaliau Pirmojo pasaulinio karo metais, kai kaktomis sumušė tuos pačius rusus su vokiečiais... Žodžiu, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos galimas susiliejimas į vieningą bloką visą laiką buvo grėsmė anglosaksiškajam pasauliui. Todėl šį pareiškimą, kurį paskelbė kairiosios Vokietijos koalicijos partneriai, aš pirmiausia traktuočiau kaip gana didelę priešpriešą euroatlantinei integracijai. O štai pareiškimus, esą NATO ir toliau išlieka pagrindine gynybine garantija, aš traktuočiau kaip tam tikrą priedangos žaidimą, kuris anksčiau ar vėliau išaiškės, virsdamas tuščiais žodžiais.

- Na, o kokia iš to nauda ar žala mums? Gal ir mes kažką gero gausime nuo Europos autonomijos stalo? O jeigu ne, tuomet teks rinktis tarp euroatlantinio bloko ir naujosios trišalės sąjungos?

- Šiai europinei autonomijai būsime tas paršelis, kuris žįs paskutinį spenį greta uodegos. Ir tai, žinoma, yra didelė nesėkmė pirmiausia mums, nors visą laiką tai mūsų buvo prognozuojama nuo tų laikų, kai įtakos agentai pardavė mus į Europos Sąjungą už alų ir miltelius, nesuformuodami aiškių garantijų bei taisyklių, ką mes iš to gausime ir ką prarasime: mūsų valstybingumo išlikimo, mūsų užsienio politikos nepriklausomybės ar mūsų saugumo ir gynybos garantijų prasme. Lietuvai tai reiškia, kad netrukus reikės konkrečiai rinktis: ar toliau vaidinti dar vieną valstiją, geografiškai nepriklausančią Jungtinėms Amerikos Valstijoms, ar suvokti save kaip europinės autonomijos dalį greta paskutinio spenio... Jokio kito pasirinkimo čia nėra, o išsėdėti vienu metu ant dviejų kėdžių, kurios juda priešingomis kryptimis, tikrai nepavyks, kad ir ką pasakotų mūsų užsienio politikos formuotojai...

- Šią savaitę buvo gausu įvairių prieštaringų žinių iš Ukrainos ir Rusijos pasienio: ukrainiečiai, padedami sąjungininkų amerikiečių, intensyviai pasakojo apie šimtatūkstantinį Rusijos kariuomenės kontingentą, besikaupiantį ties rytinėmis sienomis ir Krymu, rusai gi pasakojo priešingai - esą NATO su ukrainiečiais organizuoja įvairias provokacijas, todėl jie stiprina savo pajėgas... Kuo mums ir mūsų skaitytojams šioje situacijoje tikėti? Ar rusai jau puola visu frontu, ar dar nelabai?

- Čia atsakyti sunku, neturint tikrų žvalgybos duomenų. Bet pasvarstyti galima: mano nuomone, kažkoks Rusijos kariuomenės puolimas prieš Ukrainą, apie kurį nuolat rašo „Washington Post" bei kita prodemokratiška amerikiečių žiniasklaida ir apie kurį iš pradžių nesusigaudė patys ukrainiečiai, nesuvokdami, kaip į tai reaguoti (todėl jie pirmuosius pranešimus apie rusų kariuomenės koncentraciją pasienyje paneigė), šiuo metu būtų negalimas ir betikslis. Reikėtų įvertinti ir klimatines sąlygas, ir nepakankamą užmojį iš Rusijos pusės - kalbėti apie rimtą operaciją, sutelkus 100 tūkstančių žmonių maždaug 250 km nuo Ukrainos sienos, gali tik tie, kurie nesuvokia, jog tokiu atstumu nuo sienos esanti tankų kolona judės iki sienos maždaug parą (geriausiu atveju), vadinasi, tokio puolimo nepastebėti yra neįmanoma. Vadinasi, tokiu atveju spėtų sureaguoti ir ukrainiečių sąjungininkai Jungtinėse Valstijose, ir pačių ukrainiečių pajėgos. O pajėgų, kuriomis neva ketinama atakuoti Ukrainą, galbūt pakaktų norint atakuoti Lietuvą, bet jokiu būdu ne šiandieninę Ukrainą. Todėl manyčiau, kad reikėtų atsargiau vertinti tokius ir panašius pareiškimus.

- Bet vis dėlto pareiškimai pastarosiomis dienomis skambėjo intensyviai ir pirmiausia - iš anapus Atlanto. Kodėl būtent amerikiečiai pirmieji nusprendė kelti aliarmą lygioje vietoje?

- Tai galėjo vykti ir dėl to, kad ypač sparčiai pastaruoju metu krenta JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) reitingai. Nepamirškime, kad vienas iš kaltinimų jam dabar yra prorusiška politika, už kurią nepasisako nei demokratų partija, nei respublikonai. Todėl tai yra bandymas parodyti, kaip efektyviai jis veikia, remdamas ukrainiečius, koks jis yra antiputiniškas ir pan. Kaip ir sakiau, kariniu požiūriu puolimas tokiomis pajėgomis ir tokiu metu būtų labai apsunkintas, o rusai puikiausiai supranta klimatines sąlygas, kuriose yra Ukraina. Be to, jie taip pat supranta, kad ukrainiečiai turi visomis prasmėmis sustiprėjusį gynybinį potencialą, o patirti didelių žmogiškųjų nuostolių nesinori net V.Putinui...

- Nepamirškime ir migrantų temos: pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad A.Lukašenkos entuziazmas atslūgo - tiek prie lenkų, tiek prie mūsų sienos apgręžiama vis mažiau nelegalų. Ar migrantų krizė jau baigėsi?

- Aš manau, kad migrantų istorija tęsis toliau, juolab kad A.Lukašenka ją įvertino kaip sėkmingą savo galios ir savo neprognozuojamo veikimo demonstraciją. Jis dabar tiesiog „užkonservavo" savo „pabėgėlius", laikydamas juos vienoje ar kitoje logistikos bazėje, bet tai nereiškia, kad jis nesmogs kita kryptimi, negu buvo demonstruojama iki šiol. O ta kryptimi gali tapti arba Ukraina, arba Lietuva. Į tai reikia žiūrėti labai rimtai, nes tai nėra migrantų krizė - o krizė, kurią savo absoliučiai negrabiais veiksmais išprovokavo lenkų ir lietuvių politikai... Kad skaitytojas suprastų: A.Lukašenka iki šiol stengiasi saugoti savo autonomiją (jeigu naudosime vokiečių terminus) nuo žmogaus, kuris tą autonomiją labiausiai linkęs atakuoti, t.y. nuo V.Putino... Yra tokie pasakojimai, esą V.Putinas netgi žavisi A.Lukašenkos gebėjimu išsisukti iš bet kurios situacijos. O kadangi A.Lukašenka ištiktas krizės, jis nedaro didžiausios krizės valdytojo klaidos - nesėdi planuodamas efektyviausią strateginį veiksmą, o tiesiog šį veiksmą daro ir tai kuria naują situaciją, kurioje atsiranda naujos galimybės. Taigi, kaip krizių valdytojas, A.Lukašenka save yra gerokai ištobulinęs per paskutinius 24 metus, todėl jis apie tai galėtų skaityti kursą universitetuose, pavadinimu „Kaip išlikti valdžioje, kai prieš tave - visi"...

- Štai neseniai jis davė interviu BBC televizijai, kur nedviprasmiškai pareiškė, jog ketina išpjauti visus tuos, kurie gauna Vakarų finansavimą. O kaip šioje vietoje elgsis Briuselio komisarai: toliau siųs pinigus vadinamai opozicijai, kad A.Lukašenka turėtų ką pjauti?

- Jis ne tik sako, bet tą ir daro, o Europa pasistengs gražiai patylėti tik tam, kad nesukurtų sudėtingų situacijų, kurios ji nemoka ir negali valdyti. A.Lukašenka puikiai supranta, kas yra ta Europa, ir jos nė kiek nevertina...

- Migrantų krizė yra ne tik pas mus, bet ir Lamanšo sąsiauryje, kur šią savaitę nuskendo daug nelegalų. Kodėl prancūzai nieko nedaro, kad migrantai neplauktų į Angliją ir kodėl migrantams jau nemiela gyventi Europos Sąjungoje?

- Didžioji Britanija jau nėra ES dalis, o turint galvoje tą Europos autonomiją, apie kurią nuolat kliedi prancūzai su vokiečiais, būtų naivu manyti, kad prancūzai staiga sugalvotų padėti britams stabdyti nelegalų srautus... Nes tie, kurie nusėda Didžiojoje Britanijoje, dažniausiai yra iškeliavę būtent iš Prancūzijos. Be to, dabar po truputėlį visi pradėjo skaičiuoti pinigus - paaiškėjo, kad Europos Sąjungai vieno migranto integracija kainuoja 500 tūkst. eurų, skaičiuojant komunalines išlaidas ir kitus dalykus. Todėl tegul juos integruoja britai...