Gyvename karo pramonės renesanso epochoje

- Kalbant apie karo pramonę, ką parodė metai karo Ukrainoje?

- Pirmiausia tai, kad, nepaisant daugybės naujovių, konfliktas vyksta praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio ginkluotės ribose, ir jokia nauja ginkluotė lemiamo, triuškinančio pranašumo mūšio lauke nesuteikė.

Iš šio teiginio, bet tik sąlyginai, būtų galima išskirti masyvų bepilotės aviacijos naudojimą tiek žvalgyboje, tiek atakoms prieš pastatus ar transportą. Sąlyginai, nes dar praėjusio amžiaus pabaigoje tiek NATO, tiek Varšuvos pakto šalyse buvo padėti pagrindai jos atsiradimui. Ginkluotės konstravimas ir gamyba buvo koncentruojami atskirose šalyse, Varšuvos pakto bloke ši užduotis buvo patikėta Bulgarijai. Įvertinus tai, net šio ginklo negalima vadinti didele naujove.

Atskira tema - kosminių technologijų panaudojimas žvalgyboje ar koreguojant didelio tikslumo artilerijos atakas bei internetinių technologijų naudojimas ryšiui tarp dalinių ir vadaviečių palaikyti, tačiau ir tai taip pat nėra karšta naujiena.

Bene didžiausia šiame konflikte naudojama naujiena yra elektroninė realaus laiko karo lauko ir žvalgybos valdymo sistema. Modernios, šiuolaikinės technologijos leidžia greitai apdoroti tiek kosminės, tiek aviacinės ar kurios nors kitos žvalgybos pateiktus duomenis ir operatyvines naujienas bei, atsižvelgiant į gautą informaciją, sugeneruoti pokyčius žemėlapiuose. Vėliau ši informacija operatyviai gali būti perduota įvairaus rango vadams, limituojant ją pagal konkrečius poreikius. Kitaip sakant, leitenantas gali matyti tik tai, kas jam yra būtina, o generolui pateikiamas visas mūšio lauko paveikslas.

Dar būtina paminėti ištobulintas radioelektroninės kovos priemones, kurių savalaikis panaudojimas gali smarkiai apsunkinti anksčiau įvardintų technologijų naudojimą.

Kita vertus, šiame kontekste aiškėja, kad praėjusio amžiaus pabaigos ginkluotės naudojimas įgauna naujų atspalvių. Tai yra, kažkokį pranašumą gali įgyti ne tie, kurie turi gausesnes artilerijos pajėgas ar daugiau amunicijos, bet tie, kurie raketų atakų ar artilerijos ugnies koregavimui gali panaudoti kosmines žvalgybines technologijas.

Ypač tai pastebima naudojant „ilgąja ranka" vadinamą toliašaudę artileriją. Senų banalybių apie tai, kad ji užtikrina unikalias galimybes tiek puolant, tiek ginantis, net neverta kartoti. Nors ir nusileisdamos skaitlingumu, toliašaudės prancūzų gamybos haubicos „Cezaris" ar toliašaudės raketinės Vakarų šalių gamybos sistemos mūšio lauke pademonstravo, kad jos yra ženkliai pranašesnės už savo sovietinius „giminaičius".

Šiandien atsigaunanti karinė pramonė visa tai mato, įvertina Ukrainos karo pamokas ir, atsižvelgdama į naujausias „karo madas", tobulina savo produkciją bei diegia naujoves.

- Ar per šiuos metus įvyko pokyčių ginklų gamintojų reitinguose?

- Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad, pasibaigus Šaltajam karui, buvo prasidėjęs konversijos bumas. Tuomet turima ginkluotė ir šaudmenys buvo naikinami arba juos buvo bandoma pritaikyti civilinėms reikmėms, o karinės pramonės galimybės buvo prigesintos. Tai, kas vyksta dabar, galima vertinti kaip karinės pramonės renesansą. Užtenka pažiūrėti į iš Angelos Merkel (Angela Merkel) ir Rusijos agentūros gniaužtų išsivadavusią karinę Vokietijos pramonę. Ji veržiasi į priekį ir teigia galinti pagaminti tiek ginkluotės, kad jos užtektų visam NATO blokui. Be to, po ilgos pertraukos vokiečiai rinkai pasirengę pristatyti vieną gražiausių niūriojo vokiško genijaus pasireiškimų - tanką „Panterą".

Taip pat galima išskirti Didžiąją Britaniją, kuri intensyvino karinės pramonės pajėgumus. Ji ne tik skuba užpildyti ištuštėjusius karinius sandėlius, bet ir skiria nemažai lėšų naujų karinės pramonės komponentų kūrimui.

O štai kitose šalyse tikėtis ryškių proveržių nereikėtų. Skandinavijos šalys išlieka efektyviomis ginklų gamintojomis, tačiau jos nesiūlo nieko naujo. Tas pats pasakytina ir apie Prancūziją ar Beniliukso šalis. Jos „įstrigo" dešimtmečio senumo gaminių ribose.

Rytų ir Centrinė Europa saugo senas geras technologijas. Kadangi daug kas pasaulyje ginkluotas ar kovose naudoja senąją sovietinę ginkluotę, galima sakyti, kad jos stengiasi neprarasti turimų įgūdžių. Rusų ir ukrainiečių konfliktas parodė, kad minėto regiono šalių gaminama produkcija yra paklausi. Geriausia to iliustracija - pirkėjai iš Amerikos, kurie be jokių sutarčių pinigais užpylė Bulgarijos ginklų gamyklas, supirkdami ne tik esamą produkciją, bet ir tą, kuri bus pagaminta per kelis artimiausius metus.

- Ar įtakos ginklų pramonei turėjo energetinių ir kitų išteklių kainos?

-Be abejonės. Energetikos, metalo, komponentų kainos įnešė savų korekcijų, bet galima prognozuoti, jog žaliavų šiai sričiai nepritrūks. Juolab kad labai daug vertingų medžiagų gaunama perdirbant senąją produkciją. Kitaip sakant, jeigu yra noras kariauti, ginklų nepritrūks.

- Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad dabartinį karą Ukrainoje skatina ginklų gamintojai. Kiek tokiuose teiginiuose yra tiesos?

- Manau, kad tai yra niekai. Jau šiuo momentu abi konflikto pusės stokoja ginkluotės, kas stabdo aktyvius kovos veiksmus. Kalbėti apie tai, kad ginkluotės pasiūla skatina karą, reiškia nesuvokti Ukrainos karo realybės.

- Koks vaidmuo, kalbant apie ginklų tiekimą, tenka Azijos ir Afrikos šalims?

- Iš Azijos šalių apie rimtesnį poveikį galima būtų kalbėti tik tuomet, jeigu į karą įsiveltų Kinija. Irano pajėgumai ir gaminama produkcija yra įdomūs, tačiau gamybos apimtys nepakankamos. Afrika, išskyrus Pietų Afrikos Respubliką, negamina nieko rimto, bet ir pastarosios apimtys ne tokios, kurios leistų daryti didesnę įtaką Europoje vykstančiam karui.

Kalbant apie rimtas įtakas, iš vienos pusės tai būtų jau konflikte su savo pajėgumais dalyvaujanti JAV, iš kitos - kažką galvojanti Kinija. Formaliai ji laikosi atokiau, tačiau kinai gali pakeisti savo tradicinę politiką, nes atėjimas į Europos ir JAV rinkas jiems yra vienas iš strateginių uždavinių. Todėl būtų klaidinga galvoti, kad, lindėdami už Didžiosios kinų sienos, apie nieką kitą, išskyrus Taivaną, jie negalvoja.

- Ir tai skatina sparčiau suktis ginklų pramonę?

- Ginklų pramonė yra įsibėgėjusi, nes daugelis puikiai suvokia, jog konfliktas Ukrainoje ne tik kad nesibaigia, bet į jį gali būti įtraukiama vis daugiau šalių.

Esu įsitikinęs, jeigu rusams pavyks susitarti su kinais dėl nuolatinio ginkluotės tiekimo, kils nemažas pavojus Kazachstanui ir Moldovai. Taip pat Rusija gali nuspręsti patestuoti NATO kaip taikinius pasirinkdama Lenkiją ir Baltijos šalis. Artimajame laikotarpyje tai būtų realu tik užsitikrinus tokios daug gyventojų ir išteklių turinčios šalies kaip Kinija paramą. Kalbant apie tolimesnes perspektyvas, Rusija gali mėginti atkurti savo pramonę ir formuoti bendrą BRICS šalių, įskaitant ir karinę, rinką. Bet kokiu atveju, per artimiausius dešimt metų apie visišką ramybę bus galima tik pasvajoti.

- Kitaip sakant, belieka laukti tiesioginio Vakarų ir Rytų susidūrimo ir tam ruoštis?

- Manau, kad labiau tikėtinas yra limituotas karo scenarijus, kuomet kariniais veiksmais būtų bandoma spręsti ribotus uždavinius. Tarkime, kam priklauso Taivanas, sąsiauris tarp salos ir žemyno ar teritoriniai vandenys aplink Kinijos supiltas salas, negilinant šio konflikto iki Vašingtono ir Pekino bombardavimo. Bet karas yra tokia keista substancija, kurioje vykstančius procesus gali ryžtis prognozuoti tik tokios neaiškios profesijos kaip politologija atstovai. Neimsiu teigti, kad matau ateitį, nes kiekvienas, net pats mažiausias konfliktas, turi potencialo augti ir vystytis. Manau, kad vienas atsitiktinis šūvis į parako statinę gali gražiausius samprotavimus apie tai, jog karas kilti negalėjo, paversti kvailio sapalionėmis.

Taip pat tikslinga prisiminti, kad gaisras dažniausiai kyla tose vietose, kuriose jis ir taip tradiciškai kyla. Juk ne veltui per visą žmonijos istoriją didieji istoriniai mūšiai vykdavo tose pačios vietose.

Mūsų skaitytojui reikia priminti Krymo karą arba Perekopo šturmą. Kitaip sakant, tai yra tos vietos, kuriose XIX a. viduryje Džeimsas Tomas Bradnelis, 7-asis grafas Kardiganas, pasiųsdamas prieš įsitvirtinusius rusus lengvąją kavaleriją, atakavo drąsiai, bet kvailai. Šiandien visi kartoja Bachmuto pavadinimą, bet ne visi žino, kad šiose teritorijose Antrojo pasaulinio karo metais įsitvirtinę vokiečiai išguldė arti milijono puolančių rusų.

Įvertinus tai, prie potencialių židinių galima priskirti Korėjos pusiasalį, Iraną, Armėniją ir Azerbaidžaną, Rusijos ir Kazachstano bei Rusijos ir Moldovos pasienį, ir, aišku, Rusijos - Lenkijos - Baltijos valstybių juostą, nes karas jau vyksta visai netoli mūsų.

Manau, kad jeigu prieš gerus metus kam nors būčiau pasakęs, kad Europos viduryje netrukus išvysime Antrąjį pasaulinį karą primenančias batalijas, 9 iš 10-ies pasukiotų pirštą prie smilkinio. Šiandien realybė yra tokia, kad dauguma, vakar netikėjusi karu, dabar slepia galvas smėlyje, nes galvoja, kad tai su jais nesusiję. Jų psichika negali aprėpti to, kas vyksta, ir jie, užuot liepę sau ruoštis, linkę ignoruoti realybę, o tai gali baigtis labai liūdnai.