respublika.lt

Gamintojų sąmokslas: svarbiausia pelnas (11)

2021 vasario 21 10:00:49
Milda KUNSKAITĖ

Telefono įkroviklio laidas nudyla per tris mėnesius, naujos pėdkelnės „nubėga" po savaitės, stenėdamas išleidžia paskutinį kvapą, regis, dar neseniai pirktas šaldytuvas... Tai ne jūsų asmeninė nesėkmė - tai gamintojų strategija, kad pirktumėte vėl ir vėl. Daiktų tarnavimo trukmė dirbtinai trumpinama slaptomis mikroschemomis ir prastos kokybės medžiagomis. Technika tarnauja trumpau, negu galėtų, ir yra neremontuojama.

×
nuotr. 1 nuotr.
Visi nauji žaisliukai greitai pasensta ir sugenda - tokia šiuolaikinio verslo etika bei logika. APPLE nuotr.

 

Kaip gamintojai išmoko ilgaamžes prekes paversti vienkartinėmis ir kaip esame verčiami pirkti daugiau ir dažniau. Tokia situacija yra pažįstama visiems: pirkdami, tarkime, naują elektrinį virdulį, tikimės juo naudotis ne vienus metus, bet jis po kelių mėnesių staiga ima ir sugenda, o jį taisyti, pasirodo, yra brangiau ir sudėtingiau, negu parduotuvėje nusipirkti kitą. Dar apmaudžiau, kai išsimokėtinai pirkta technika nustoja veikti iškart po to, kai sumokamos visos įmokos. Ką ir kalbėti, šiandien prekių kokybė yra nebe tokia kaip anksčiau: keturiasdešimtmetis šaldytuvas veikia kaip veikęs, 8-ojo deš. viryklė prarado prekinę išvaizdą, bet ištikimai tarnauja, o televizoriai su „pilvotu" kineskopu vis dar puikiai rodo. Šiuolaikinė technika jau nebegaminama „amžiams", nors naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis ir medžiagomis tai, regis, tikrai būtų įmanoma. Tačiau rinkos interesai yra kitokie - „amžini" daiktai yra nenaudingi gamintojams ir pardavėjams.

IPhone su mina viduje

Suplanuotas prekės senėjimas - prekyboje seniai žinoma sąvoka. Dažniausiai jis taikomas technikai, o kai kuriose šalyse už tyčinį sendinimą yra baudžiama, kadangi gamintojai, specialiai gaminantys neilgaamžę prekę, susižeria nemažus pelnus, dirbtinai didindami prekybos apimtis. Kalbama apie techniškai sudėtingus gaminius, pradedant elektroniniais rankiniais laikrodžiais ir išmaniaisiais telefonais ir baigiant automobiliais. Dažnai prietaisų kūrėjai specialiai konstruoja juos taip, kad sugedus vienai detalei tenka keisti iškart kelis elementus, o remonto kaina siekia 70 proc. pradinės prekės vertės. Tokiu atveju vartotojas dažniausiai nusprendžia, kad labiau apsimoka pirkti naują prietaisą negu taisyti seną, ir vėl krauna pelną į gamintojo kišenę. Kitas būdas priversti vartotoją papildomoms išlaidoms - atnaujinimo pretekstu pašalinti programinės įrangos modifikaciją, o dėl to sumažėja įrenginių našumas. Tokių manipuliacijų ėmėsi Amerikos bendrovė „Apple", kurią Prancūzijos teisėsauga apkaltino tyčia trumpinant išmaniųjų telefonų veikimo trukmę. Prancūzijoje suplanuotas senėjimas nuo 2015 m. yra nusikaltimas, už kurį gresia iki 2 metų kalėjimo arba bauda, prilygstanti 5 proc. metinės apyvartos. Šalyje net esama visuomeninių organizacijų, kurios kovoja su suplanuotu senėjimu. Viena iš jų - asociacija „Stop sendinimo programai" - kaip tik ir atkreipė prokuratūros dėmesį į Amerikos bendrovės veiksmus. „Apple" prisipažino, kad išties lėtina senų išmaniųjų darbą, bet paaiškino, kad taip daro neva tam, kad įrenginiai neišsijungtų, kai akumuliatorius yra mažai įkrautas.

Vėliau prie kaltinimų prisijungė antimonopolinė Italijos tarnyba. Šalyje taip pat buvo panašiai tiriama Pietų Korėjos kompanijos „Samsung" veikla. Abi korporacijos buvo apkaltintos nuo vartotojų slėpusios įrenginio veikimo lėtinimo faktą. Tarnyba iškėlė bylas technologijų milžinėms, apkaltindama jas kuriant „bendrą komercinę politiką", nukreiptą į pačių gaminių tinkamumo naudoti ribojimą ir vartotojų skatinimą pirkti naujas versijas.

Sąmokslas dėl lempučių

Sumanūs verslininkai gudrios rinkodaros strategijos - planingai trumpinti prekių tinkamumo laiką - ėmėsi jau XX a. 3-ame dešimtmetyje, kai buvo pereinama prie plataus masto srovinės gamybos. Garsiausias pavyzdys - kaitrinės lempos, tapusios pirmąja dirbtinio sendinimo auka. Volframo siūlelis - pagrindinis lemputės elementas - dėl savo technologinių ypatumų gali veikti dešimtmečius. Vienoje gaisrinėje JAV iki šiol kabo lemputė, įsukta 1901 metais. Toks „amžinas" gyvenimas buvo nenaudingas gamintojams, suinteresuotiems didinti prekybos apyvartą. Todėl 1924 m. didžiausios elektros įrenginių gamybos bendrovės, valdžiusios 90-95 proc. rinkos, sudarė kartelinį susitarimą, kurio tikslas - trumpinti lempučių veikimo trukmę ir kontroliuoti jų gamybą. Kartelio, pavadinto Phoebus, dalyviai susitarė, kad gamins lemputes, kurios švies ne ilgiau kaip 1000 valandų, ir suderino jų kainą. Tie, kas nesilaikė taisyklės ir gamino ilgaamžiškesnę produkciją, buvo griežtai baudžiami. 4-ame dešimtmetyje kartelis iširo dėl konkurencijos su Skandinavijos firmomis, sukūrusiomis savą, nepriklausomą gamybą. Phoebus bandė šantažuoti konkurentus, bet tai nepadėjo: skandinavai pradėjo pardavinėti lemputes mažesnėmis kainomis ir taip laimėjo konkurencinę kovą.

Maždaug tuo pačiu metu prigijo ir pats terminas „planuojamas senėjimas". Tačiau jis išpopuliarėjo gerokai vėliau, 6-ame dešimtmetyje, o išpopuliarino jį amerikietis pramonininkas Bruksas Stivensas (Broox Stevens), kuris kolegoms verslininkams skaitė paskaitas apie tai, kaip daugiau uždirbti, įteigiant vartotojui būtinybę pirkti naujus daiktus.

1960 metais JAV pasirodė knyga apie prekių dirbtinį senėjimą „Nereikalingi gamintojai", kurioje buvo griežtai kritikuojamos firmos, vartotojus verčiančios išlaidauti ir lįsti į skolas dėl „madingų" daiktų. Knygos autorius Vensas Pakardas (Vance Packard) skyrė dvi suplanuoto senėjimo rūšis - pageidaujamą ir funkcinį. Pirmąjį vadino „psichologiniu senėjimu", kuris yra ne kas kita, kaip prekybininkų bandymas turimą gaminį savininkų galvose paversti „atgyvena", kurią reikia skubiai keisti į naują. Ši strategija, pavyzdžiui, pasiteisina su mobiliaisiais telefonais: dabar daugelis vartotojų perėjo nuo mygtukinių mobiliųjų prie įrenginių su jutikliniu ekranu, bet ne todėl, kad pirmieji nustojo veikti - tiesiog rinka įpiršo pagal naujas technologijas pagamintus telefonus. „Funkcinis senėjimas" - tai arba gaminimas prekių, kurios, kaip žinoma iš anksto, tarnaus neilgai, kad joms sugedus remonto kaina beveik prilygtų naujo gaminio kainai; arba gaminiui sugedus rinkoje pasirodo naujos modifikacijos prekė, o seni modeliai iškart nebeaptarnaujami. Tokio suplanuoto senėjimo pavyzdys - operacinės sistemos, kurias gamintojas nustojo aptarnauti, pavyzdžiui, Windows 7 arba Windows XP.

Mikroschemos diversantės ir amžinos pėdkelnės

Vartojimo lygis - vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių įvairių šalių ekonomikos būklę. Jeigu vartotojai neperka, šalies bendrasis vidaus produktas nedidėja. Pasaulyje dominuojančios augimo ekonomikos pasekmė - kad gamintojas siekia ne patenkinti paklausą, o nesulaikomai didinti siūlymų apimtis, kad paklausa didėtų. Kaip rašė prancūzų ekonomistas Seržas Latušas (Serge Latouche), ši paklausa iš tiesų yra dirbtinė ir yra pasiekiama trimis būdais: reklama, suplanuotu senėjimu ir kreditavimu. Pasak jo, šiuolaikiniame pasaulyje vartotojo vaidmuo apsiriboja tuo, „kad išsimokėtinai pirktų jam nereikalingas prekes".

Žinoma, dalies žmonių rinkodaros manipuliacijos neveikia ir jie nesiekia bet kokia kaina nusipirkti naujausio modelio išmaniojo telefono, tačiau pasaulyje užtenka paprastų prekių, kurios tarnauja neilgai. Vienas iš ryškių pavyzdžių - spausdintuvų kasetės. Dažniausiai jos dėl gudrių mikroschemų, optinio jutiklio arba baterijos nustoja veikti gerokai anksčiau negu baigiasi rašalas. Taigi pirkti rašalo nėra prasmės, tenka pirkti naują kasetę. Vien Jungtinėse Valstijose kasmet išmetama 350 mln. kasečių, kuriose dar yra rašalo. Beje, buvo pranešta, kad auksarankiai sugalvojo, kaip priversti kasetes tarnauti ilgiau, neutralizavus tokias mikroschemas ir jutiklius.

Dar vienas paprastas pavyzdys - pėdkelnės. Vargu ar atsiras bent viena sijonų ir suknelių mėgėja, kurios pėdkelnės tarnautų bent mėnesį. O juk kadaise originalus nailonas buvo naudojamas parašiutams gaminti ir buvo toks tvirtas, kad jo nebuvo įmanoma perplėšti net aštriais daiktais. Tačiau kojinių gamintojai labai greitai suprato, kad „amžinos" pėdkelnės jiems yra visai nenaudingos, todėl ėmė jas gaminti plyštančias vos užkabinus. Šiuolaikinėje gamyboje itin tvirtas nailonas jau nenaudojamas, mat jis „nepasižymi tokiomis estetinėmis ir praktinėmis savybėmis, prie kurių priprato XXI amžiaus vartotojos".... Šiuolaikinių pėdkelnių kokybė priklauso nuo dviejų dalykų - žaliavos ir gamybos būdo. Žaliavą sudaro nailonas ir elastano siūlas, ir jeigu gamintojas jiems netaupo, pėdkelnės tarnauja ilgiau. O kai kurie prekės ženklai naudoja ypatingą nėrimo būdą, dėl kurio akys nenubėga. Žinoma, tokie gaminiai yra brangesni. Be to, kitaip kaip neplyštančios praeities pėdkelnės, jų šiuolaikinių analogų išvaizda ir savybės yra geresnės: laidumas orui, elastingumas, įvairi spalvų gama. Skamba, aišku, gražiai, bet kas atsisakytų „amžinų" pėdkelnių?

Prastas, užtat pigus

Pagrindinis suplanuoto senėjimo šalininkų argumentas - prieinama prekių kaina. Naudojant prastesnės kokybės ir pigesnes medžiagas ir dėl trumpesnuio tinkamumo laiko gaminį galima parduoti pigiau. Anksčiau su ta pačia vestuvine suknele tekėdavo kelių giminės kartų nuotakos, bet ir kainuodavo ji labai brangiai. Kitas pavyzdys - automobiliai. Kol nepradėjo veikti H.Fordo konvejeris, jie buvo surenkami rankomis, o tai buvo labai brangu, todėl juos įpirkdavo tik turtuoliai. Dabar automobilį gali nusipirkti praktiškai kiekvienas žmogus, turintis stabilių pajamų, bet tokia mašina važinės ne 30 metų, kaip anksčiau. Žmonės dabar gali sau leisti keisti mašinas, o gamintojai tuo naudojasi. Todėl dabar jų korpusą jie gamina ne iš 1cm storio plieno, o iš pigesnių polimerų, plastmasės, kuria naujus dizainus, užuot stengęsi automobilį padaryti ilgaamžį.

Iš tiesų vartotojai gali atsilaikyti prieš gamintojų peršamas naujas prekes. Mobiliuosius telefonus galima pirkti rečiau, o veiks jie ilgai, jei jų neprigrūsite nereikalingų duomenų. Išmaniųjų savininkai telefone įdiegia netoli šimto programėlių, o nuolatos naudojasi tik jų dešimtąja dalimi. Programėlės numarina išmaniuosius, tas pats ir su operacinių sistemų atnaujinimais. Kūrėjai gali jas išvesti iš rikiuotės, o vartotojai nieko negali padaryti.

Dabar vidutinis telefono eksploatacijos laikas - 2-3 metai. Kad išmanusis tarnautų ilgiau, nereikia atnaujinti operacinės sistemos, aukojant naujosios programinės įrangos galimybes dėl stabilaus įrenginio darbo ir atsisakyti nereikalingų programėlių ir duomenų. Vartojimo ekonomikos pagrindas - nuolatinis pirkimas, tai jos esmė, prasmė ir egzistavimo garantas. Tačiau ilgaamžių kokybiškių prekių iki šiol esama, nors jos ir kainuoja brangiai.

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (11)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar manote, kad homoseksualizmas tai liga?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Koks Jūsų požiūris į mero rinkimus?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
1. Vitas Tomkus: GEROVĖS VALSTYBĖ YRA PEDERASTŲ VALDŽIA PLIUS VISO PASAULIO SKAITMENIZACIJA! („Pederastais“ liaudis paprastai vadina tuos, kurie kenkia savo Valstybei)
2. Olava STRIKULIENĖ: Lietuva 2146 m.: tegyvuoja „оно"
3. Vitas Tomkus: IR ŽODIS TAPS KŪNU!
4. Vitas Tomkus: TĖVYNE, TAU MŪSŲ ŠIRDŽIŲ SUTARTINĖ!
5. Civilizacijos griovimas yra užsakytas ir apmokėtas
6. Vitas Tomkus: APIE NACIONALINES VERTYBES, NACIONALINĘ LRT IR NACIONALINĘ IDĖJĄ
7. Algimantas RUSTEIKA: Geras pensininkas - miręs pensininkas
8. Danutė ŠEPETYTĖ: Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?
9. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie atmintį
10. Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa“
11. Vitas Tomkus: KADA KARAS?
12. Raimondas DIKČIUS: Koronapandemijos scenarijui – šimtas metų
13. Nuo šiol VLKK draus žodį „pederastas“
14. Algimantas RUSTEIKA: Seimo rinkimų reforma (Idėja Lietuvai Nr.3)
15. Olava STRIKULIENĖ: Laisvoji A.Tapino televizija - priklausoma nuo labdaros kaip benamis šuo
16. Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI
17. Vitas Tomkus: SUBINLAIŽIŲ „AUKSO AMŽIUS“
18. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie patyčias
19. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
20. Gintaras Furmanavičius: APSIVOGUSIEMS GĖJAMS KRENTA KAUKĖS
21. Vitas Tomkus: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
23. TOMKUS VS MALINAUSKAS (2)
24. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
25. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+2 +7 C

+1 +5 C

 

-1 +5 C

+4 +11 C

+1 +8 C

 

+3 +6 C

0-8 m/s

0-9 m/s

 

0-8 m/s

       

Nuorodos