Chersonas nori gyventi, ne egzistuoti

„Gyvenimas Chersone nėra toks, kaip mums norėtųsi ir apie kokį svajojame. Iš dešiniojo Dniepro kranto rusai beveik kasdien apšaudo miestą minosvaidžiais ir stambaus kalibro artilerija. Kiek pastebiu, taikomasi į gyvenamuosius namus ir civilinės paskirties statinius. Apšaudymas nesiliauja nei dieną, nei naktį, tad vakare eidamas miegoti nežinai ar ryte atsibusi.

Nepaisant to, miestiečiai stengiasi išgyventi, o valdžia jiems padeda. Tarkim, vėl veikia degalinės, kuriose yra ne tik benzino ar dyzelino, bet ir dujų. Ir eilių nebeliko.

Sugrįžo į gatves ir elektromobiliai. Manau, kad jų savininkai transportą įkrauna namuose, nes pagaliau sutvarkytas elektros tiekimas. Jeigu koks nors sviedinys ar minosvaidžio mina pataiko į laidus, elektros pastotes ar interneto antenas, viskas operatyviai sutvarkoma. Stengiamasi, kad miestas ne egzistuotų, o gyventų.

Tiesa, prieš kelias dienas karinės miesto administracijos vadovas užsiminė, kad jeigu apšaudymai nesiliaus, civilius gyventojus, saugant jų sveikatą ir gyvybę, gali tekti evakuoti. Nepaisant tokių neramių žinių, kiek pastebiu tiek aš, tiek mano pažįstami, miestas atgyja - jame daugėja ne tik žmonių, bet ir asmeninio transporto. Gali būti tai lemia ir bendra situacija - jeigu palieki namus, tau tenka ieškoti naujo būsto, naujo darbo, kas šiandien vis dar kelia nemažai rūpesčių.

Nors ir Chersone su darbais nėra gera situacija. Miestas užverstas humanitarine pagalba - turime apsčiai konservų ir kruopų, tačiau nė kapeikos neinvestuojama į pramonės ar žemės ūkio gaivinimą.

Taip pat nedirba ne tik universitetas, bet ir mokyklos bei darželiai. Užtat sugrįžo okupacijos metu vieni pirmųjų pabėgę bankai. Ir sugrįžo su trenksmu. Anksčiau pasakojau, kad buvo laikas, kai nemokėjome jokių mokesčių, nes nežinojome, kam, kiek ir už ką mokėti. Sugrįžę bankai greitai viską paaiškino - suskaičiavo palūkanas, priskaičiavo delspinigius ir ėmė jų reikalauti iš mieste likusių žmonių. Apima jausmas, jog bankai „nemato" nei karo, nei sugriovimų, nei realios padėties. Jiems rūpi tik viena - kaip užsidirbti iš neseniai likimo valiai paliktų miestiečių.

Ligoninės mieste pustuštės, nes trūksta ne tik medikamentų, bet ir pačių medikų. Daugiausia pagalbos galima gauti Apylinkės ligoninėje, veikia keli privatūs odontologų kabinetai, kartais gyventojų profilaktinei apžiūrai atvyksta medikų savanorių komandos, bet situacija tokia, kad Chersone vis dar verčiau nesirgti.

Ilgą laiką mieste sėkmingai veikė gimdymo namai. Dar praėjusių metų lapkritį viena pažįstama spėjo juose pagimdyti, o kokia situacija yra šiandien, net bijau spėlioti, nes į gimdymo namus irgi pataikė kelios raketos.

Gerai, kad pagaliau atėjo pavasaris ir atšilo oras. Nes vienintelė likusi pramoga - pasivaikščiojimas gryname ore, bet ir tai tik tuo metu, kai negalioja komendanto valanda. Bibliotekos, sporto klubai, prekybos-pramogų kompleksai stovi uždaryti. Kita vertus, tai suprantama, nes ir karinė miesto valdžia ragina žmones vengti didesnių susibūrimų. Visi pastebi, kad raketos ir minos iš kairiojo kranto taiko ne tik į gyvenamuosius pastatus, bet ir į didesnes žmonių grupes.

Prieš kelias dienas rusai atakavo vienintelį mieste veikiantį didelį prekybos centrą. Tuomet žuvo keturi civiliai, įskaitant ir mano bičiulį, dar keli žmonės buvo sužeisti. Beje, tai nebuvo vienintelė ataka tądien. Rusai taip pat apšaudė vienintelę mieste veikiančią statybinių medžiagų parduotuvę (antroji per atakas smarkiai nukentėjo ir iki karo pabaigos tikrai neatsidarys), degalinę ir geležinkelio stotį. Iš viso per tas atakas žuvo daugiau negu 20 žmonių, daugiau negu 40 buvo sužeista. Ir tai - tik per vieną dieną, o miestas apšaudomas nuolat... Va taip mes ir gyvename..."

Aleksandro žodžius patvirtina ir įrašai socialiniuose tinkluose, kuriuose beveik kasdien viešinami apšaudymo padariniai ir skelbiama žuvusių bei sužeistųjų statistika.