Britų premjeras išdėstė planus parengti Aukštojo mokslo (žodžio laisvės) įstatymo projektą. Tuo bus siekiama užtikrinti laisvą diskusiją visos Anglijos universitetų miesteliuose. Pastaraisiais metais buvo daugybė atvejų, kai kairiesiems bei anarchistams neįtinkantiems lektoriams buvo uždrausta dalyvauti universitetų diskusijose tik dėl jų išsakomos nuomonės. Šitaip ne kartą buvo bandoma nutildyti net šalies vyriausybės narius bei parlamentarus - ypač tuos, kurie skeptiškai vertina vis agresyvėjančią homoseksualizmo propagandą, neseniai „išrastas" 72 lytis ir kitus panašius „progresyvistų" išsigalvojimus.

Šia tema neseniai pasisakė ir Anglijos karalienė, kuri taip pat išdėstė planus „stiprinti žodžio ir akademinę laisvę" universitetuose, atsižvelgiant į vis didėjančią cenzūros problemą.

Jeigu įstatymas bus priimtas, tuomet akademikai, studentai ar kviestiniai pranešėjai galės kreiptis į teismą, jei patirs nuostolių dėl žodžio laisvės pažeidimo. Taip pat bus sukurtas naujas studentų biuro žodžio ir akademinės „laisvės direktorius". Šiam pareigūnui bus suteikti įgaliojimai tirti žodžio laisvės pažeidimus universitetuose.

Lietuvoje „atšaukimo kultūros" terminas nėra prigijęs, nes ir pats reiškinys nėra toks gajus: pagrindinė „atšaukimo kultūros" erdvė užsienyje yra tviteris, o Lietuvoje ši socialinių tinklų platforma nėra itin populiari.

Niukaslo universiteto dėstytoja Tina Sika (Tina Sikka) „atšaukimo kultūrą" įvardijo kaip viešo gėdinimo veiksmą. Jo pagrindinis objektas yra įvairūs pasisakymai ar poelgiai, kurie bent dalies visuomenės yra suvokiami kaip tokie, kurie neatitinka vienokių ar kitokių normų, priimtinų vienai ar kitai grupei.

Dėstytoja akcentuoja, jog „atšaukimo kultūrai" svarbus ir neinstitucinis elementas, t.y. dažniausiai visuomenės grupės, kurios imasi kokį nors žmogų ar veiksmą „atšaukti", mano, kad instituciškai neįmanoma to veiksmo „nuteisti". Jo padarymas neturės jokių pasekmių. Kitaip tariant, jeigu tam tikra grupė mano, jog vienas ar kitas veiksmas nebus įvertintas valstybės ar jos institucijų, jie patys nori „įvykdyti teisingumą".

„The New York Times" apžvalgininkas Rosas Djutatas (Ross Douthat) mano, kad „atšaukimas" yra toks veiksmas, kai visuomenės grupė kėsinasi į kokio nors žmogaus darbo vietą ar reputaciją tada, kai šis išreiškia nuomonę, kuriai jie nepritaria. Tiesiog būti iškoneveiktam interneto erdvėje nėra „atšaukimo kultūros" dalis. Galime judėjimą pavadinti „atšaukimo kultūros" dalimi tik tokiu atveju, jeigu kėsinamasi į žmogaus darbo vietą ar reputaciją.

Bene garsiausias tokio „atšaukimo" pavyzdys yra susijęs su „Hario Poterio" knygų serijos autore Dž.K.Rouling (J.K.Rowling), kuri savo tviterio paskyroje pareiškė, jog „lytis yra tikras dalykas. Jeigu nebūtų lyties, tuomet nebūtų ir potraukio tos pačios lyties asmeniui". Po šio pasisakymo ir dar kelių papildomų rašytojos pozicijos paaiškinimų tviteryje kilo didelė homoseksualistų bei juos palaikančiųjų pasipiktinimo banga, pažymėta grotažyme „cancelled" (angl. „atšaukta"). Rašytoja buvo puolama už tai, kad ji esą neatsižvelgia į jų teisę būti ir teisę būti išgirstiems. Tie patys žmonės skatino kitus nebeskaityti rašytojos knygų...

Pavojingiausia „atšaukimo kultūros" dalis yra noras „įveikti" ne žmogaus nuomonę, o konkretų ją išsakiusį žmogų.

Komentuoja filosofas Arvydas JUOZAITIS:

Visada įdomu palyginti. Ką tik ištyrinėjau Prancūzijos situaciją šiuo klausimu. Šioje šalyje vadinamoji LGBT bendruomenė aktyviai pradėjo pulti tradicines pamatines vertybes nuo 1979 metų ir tai tęsiasi iki šių dienų. Prancūzijoje žodžio laisvė jau faktiškai panaikinta, nors iš inercijos ją vis dar vadina „laisvės šalimi" - pavyzdžiui, Marina Le Pen (Marine Le Pen), kuri turi apie 40 proc. gyventojų palaikymą, nacionaliniame parlamente neturi nė 10 vietų... Tiesiog įvesta tokia sistema: bet koks Prancūzijos nacionalinių interesų gynimas iškart laikomas ekstremizmu, fašizmu ar dar kokiu kitokiu baubu. Ten yra labai liūdna...

Anglijoje yra kiek linksmiau ir jos situaciją vertinti galima gerokai optimistiškiau. Neabejotinai - pirmiausia dėl 2016 m. „Brexit". Šis atsiskyrimo nuo eurobiurokratijos procesas dabar jau duoda saldžius vaisius, nepaisant visų ankstesnių sunkumų ir netgi nepaisant to, kad pati britų visuomenė jau yra suskaldyta bei infiltruota visų imperinių palikimų (Londone gyvena vos 40 proc. tikrųjų britų).

Padėtis šalyje, žinoma, išlieka sudėtinga, tačiau anglų racionalumas visada buvo karingas. Ne veltui jie buvo pasaulinė imperija. Prancūziškas improvizavimas, gaivališkumas, pataikavimas įvairių „mažumų" ekspansijai tikriesiems britams iš esmės yra svetimas. Todėl nesistebiu, kad jie įgyvendino savo „Brexit" planą, prieš tai puikiai supratę, kur veda ta vadinamoji „integracija". Sakyčiau, „Brexit" yra didžiausia ir geriausia naujiena, įvykusi Europoje.

Taipogi nesistebiu ir šiomis naujomis B.Džonsono iniciatyvomis pažaboti žodžio laisvės destruktorių siautėjimą universitetuose - anglus bei jų premjerą galiu tik pasveikinti.

Ir pas mus jau seniai laikas priimti Žodžio laisvės įstatymą britų pavyzdžiu. Jeigu net nacionaline vadinama televizija „Dienos temoje" leidžia pasisakyti madingai, tačiau prastai, rašytojai Sabaliauskaitei, aiškinančiai apie Europos tendencijas homoseksualistų teisių klausimais pagal labai siaurą - prancūzišką - patirtį, tačiau jai niekas neoponuoja, o vietos vadinamieji žurnalistai, kaip murkdomi kačiukai, jai asistuoja ir neužduoda jokio kritinio klausimo. Pavyzdžiui, kodėl tu, ponia, čia užsiimi homoseksualizmo propaganda - tai darosi akivaizdu, kad jokios žodžio laisvės pas mus nėra, o žurnalistai tiesiog neatlieka savo pareigų. Juk ir aklam aišku, kad visa tai nukreipta ne į kažkieno teisių gynimą, o į visų tradicijų ir vertybių griovimą.

Taigi, džiugu, jog anglai jau atsimerkė. Žinoma, tam turi įtakos ir gilios tradicijos: žymiausių anglų rašytojų, kultūros bei valstybės veikėjų žodžiuose bei veiksmuose dominuoja Anglijos karalienės Viktorijos laikų tradicionalizmas, ant ko visą laiką ir laikėsi Britanija. Ten išliko gilios tradicijos, ko nebeliko, prancūzų veikėjų galvose... O ta senoji geroji Anglija nėra mirusi. Sakoma, kad kartos keičiasi, tačiau ir naujosios anglų kartos perima ištikimybės karalystės praeičiai tradicijas. Jie net savo princą laidojo pagal senąsias monarchijos tradicijas.

Kita vertus, anglai taip pat jau neturi kur trauktis: išeivių iš Afrikos bei Azijos dominuojamais miestais faktiškai virsta tokie didmiesčiai kaip Lydsas, Mančesteris, Liverpulis, tas pats Londonas. Todėl anglai supranta, kad atėjo metas gintis. „Brexit" buvo pirmas, labai viltingas žingsnis šia linkme, o dabar stebime, kaip britų politinis elitas įgyvendina atstovavimo savo žmonėms misiją.

Na, o prancūzai turi prezidentą, kuris faktiškai yra genderistas, kamuojamas mažo „napoleonuko" nepilnavertiškumo komplekso ir propaguojantis visuotinį tautų bei kultūrų susimaišymą. Matyt, ne be reikalo jis prieš dvejus metus pasakė: „Prancūzų kultūros nebėra, yra tik prancūzų kalba..." Joks anglas tokių žodžių nepasakytų...