Afganės sportininkės slepiasi nuo islamistų ir treniruojasi slapta

Atėjus į valdžią Talibanui, afganėms stojo niūrūs laikai. Joms yra užvertos mokyklų, universitetų durys, neprieinamos dauguma darbo vietų, joms neleidžiama vaikštinėti parkuose ir lankytis sporto salėse, o važiuoti kur nors toliau negu 70 km leidžiama tik lydimoms vyriškos lyties giminaičio.

Ypač sunku afganėms sportininkėms. Iranietis fotografas Ibrahimas Noruzis (Ebrahim Noroozi) susitiko su kai kuriomis iš jų ir sužinojo, kaip jos dabar gyvena. Jo nuotraukoms merginos pozavo su veidą dengiančiomis burkomis. Daugelis jų anksčiau niekada nevilkėdavo tokių drabužių ir, jei galėtų rinktis, nevilkėtų ir dabar, bet šiuo atveju tai yra neišvengiama, kad būtų galima išlaikyti anonimiškumą.

Sima Rezaj iš Kabulo nuo 18 metų boksavosi, bet visada tai slėpė nuo tėvų: jos šeima yra itin konservatyvi, ji tiesiog nebūtų buvusi suprasta.

„Man teko daug metų slėpti, ką veikiu", - pasakojo ji leidiniui „New Arab". Nepaisant to, jai pavyko tapti nacionalinės bokso rinktinės nare. „Kai Talibanas užėmė Kabulą, aš atsisakiau mesti viską, ko taip ilgai siekiau", - tvirtina Sima Rezaj. Mergina toliau treniravosi, nekreipdama dėmesio į naujas taisykles. Pagal jas jos laukė aiškus pasirinkimas: arba išvykti iš šalies, arba ji bus nužudyta. Sima Rezaj nutarė išvykti ir persikraustė į Katarą.

Talibanas draudimus aiškino tuo, kad sportininkės nenorėjo paklusti taisyklėms, toliau treniravosi kartu su vyrais ir nedėvėjo hidžabų.

Kaip tvirtina Afganistano tautinio olimpinio komiteto atstovas, į kurį kreipėsi „Associated Press" žurnalistas, šalies valdžia neatmeta galimybės, kad ateityje vėl leis moterims sportuoti. Bet tam Afganistane turi atsirasti atskira sporto infrastruktūra, kurioje galės treniruotis ir varžytis tik moterys. Kada tai įvyks ir ar apskritai įvyks, kol kas neaišku. O kol kas sportuojančioms moterims tenka gyventi baimėje. Kai kurios prisipažįsta, kad atėjus Talibanui atsikratė savo sportinių trofėjų, uniformų ir sporto reikmenų, nes net dėl ankstesnių sportinių laimėjimų gali kilti rimtų problemų.

Dvidešimtmetė mergina, mišriųjų kovos menų atstovė, „Associated Press" žurnalistui papasakojo apie tą dieną, kai Talibanas užėmė Kabulą. Kabulo sporto centre vyko varžybos, kuriose dalyvavo ir ji. Staiga tarp žiūrovų pasklido gandas, kad Talibano kovotojai prasiveržė į Kabulo priemiesčius. Varžybos buvo nutrauktos, dalyvės ir žiūrovai išskubėjo namo. Tai buvo jos paskutinės varžybos, bet mergina nenustojo sportuoti ir net treniravo kitus. Galop apie tai sužinojo talibai. Kareiviai atvyko į sporto salę, kurioje vyko treniruotė ir visus sulaikė. Įsikišus bendruomenių seniūnams, talibai sutiko jas paleisti, jeigu jos pasižadės visiems laikams atsisakyti sporto. Dabar mergina treniruojasi tik namuose, o kovos menų moko tik patikimus draugus ir gerus pažįstamus. „Gyvenimas man tapo labai sunkus, bet aš kovotoja", - sako ji.

24-erių Fazila Hurzad, Afganistano nacionalinės boulingo rinktinės narė, leidiniui „Geneva Solutions" papasakojo, kad savo pomėgį slėpė dar prieš pasikeičiant valdžiai. „Mama ir broliai to nežinojo, nes bijojau jų reakcijos", - aiškina ji. Išlaikyti paslaptį pavyko neilgai. Kartą apie jos pergalę vienose iš varžybų buvo pranešta per televizorių, ir dar kaip tik tą akimirką, kai priešais ekraną susėdo visa šeima. „Brolis iškart paklausė mamos, ar tai mane rodo per televizorių, - prisiminė mergina. - Mane ištiko šokas, nes visada bijojau, kas bus, jeigu jie sužinos". Naujiena apie merginos laimėjimus ne itin pradžiugino giminaičius, bet kliūčių jie jai nedarė.

Kai į valdžią atėjo Talibanas, dauguma sportininkų, kuriuos pažinojo Fazila Hurzad, iš Afganistano pabėgo. Jai to padaryti nepavyko, ir ji nežino, kaip jai toliau gyventi. „Gyvenu viena šalies pakraštyje, be finansinės paramos, nesu saugi. Net neįsivaizduoju, kas manęs laukia ateityje - net po valandos. Toks yra mano gyvenimas valdant Talibanui".

Panašius jausmus išgyvena dviratininkė, buvusi vienos iš Afganistano provincijų komandos narė. „Aš netekau visko, - sako ji. -Talibanas sudaužė mano svajonę dalyvauti tarptautinėse varžybose. Net iki valdžios pasikeitimo daugelis negalėjo susitaikyti su tuo, kad merginoms leidžiama važinėtis dviračiu. Aš ne vienus metus stengiausi gauti tam giminaičių leidimą, o dabar ieškau būdų kaip nors išvažiuoti iš šalies, kad vėl turėčiau galimybę važinėti dviračiu".

20 metų Nura, su kuria kalbėjosi „Associated Press" korespondentas, nuo vaikystės mėgo futbolą. Iš pradžių ji paslapčia spardydavo kamuolį su kaimynų berniukais, o paskui į ją atkreipė dėmesį moterų futbolo komandos treneris. 13-os metų Nura buvo pripažinta geriausia savo amžiaus grupės futbolininke. Sužinojusi tai, Nuros mama dukrą primušė ir uždraudė jai žaisti futbolą. „Visame pasaulyje yra taip, kad mergaitei išgarsėjus, kai ją rodo per televizorių, jai tai yra puiki diena, ji pasijunta laimės viršūnėje, - sako Nura. - O man tai buvo labai liūdna diena ir blogiausio laikotarpio mano gyvenime pradžia".

Nura nepaklausė mamos ir toliau žaidė futbolą. Kai jos komanda nugalėjo Afganistano čempionate, žinia apie tai pasiekė mamos ausis, ir ji vėl sumušė dukterį. Per apdovanojimo ceremoniją mergina apsiverkė. Pasak jos, niekas nesuprato, kad ji verkia ne iš džiaugsmo. Viskas baigėsi tuo, kad mama sudegino jos sportinę aprangą ir avalynę. Po to Nura pradėjo boksuotis. Motina žinojo, bet nebesikišo. Net jai tapo aišku, kad draudimais Nuros nesustabdysi. Talibanui įžengus į Kabulą, Nuros treneris paskambino jos mamai ir pranešė, kad mergina turinti skubiai važiuoti į oro uostą, yra šansas išvykti į užsienį. Motina dukteriai nieko nepasakė, ir lėktuvas išskrido be jos.