1 nuotr.Lietuvos politinės jėgos turi bendrą bruožą - būdamos opozicijoje, jos aiškina, kaip reikia šviesti žmones, nes tik draudimais nieko nepasieksime, bet, perėjusios į poziciją, jos tuoj pat užsimano kuo daugiau uždrausti. Mat žmonės yra nesubrendę, nesirūpina savimi. Tik valdžia gali mumis pasirūpinti. Taip ir įsivaizduoju premjerę ar vidaus reikalų ministrę, įsitaisiusias vietoj rūpintojėlių kokiame Liaudies kultūros muziejuje.
Stop. Čia fantaziją laikas sutramdyti, nes muziejuose šiuo metu negalima apžiūrėti nei rūpintojėlių, nei klasikos, nei ultramodernaus meno. Nieko negalima, nes ten neįmanoma patekti, kaip ir į teatro ar kino salę. O patekti neįmanoma todėl, kad Lietuvos politinės jėgos turi dar vieną bendrą bruožą - jos draugiškai nemėgsta kultūros. Tiesa, vienas garsus politikas prieš kelerius metus bandė apsimesti Kultūros komiteto pirmininku, bet atrodė neįtikinamai. Dabartiniai valdantieji net apsimesti nebando. Ir nesvarbu, jei tarp jų rasite dainininką ar dar kokį žinomą „kultūrininką". Atėjus į valdžią, politikas žmoguje užgožia visas smegenų ir širdies kerteles.
Jei būtų kitaip ir kultūra valdžiai rūpėtų, ji būtų pasitelkta šią žiemą. Juk kultūros labiausiai reikia tamsiausiais laikais. Visgi valdantiesiems jos neprireikė. Uždarę viską vienu ypu, ministrai tik pastaruoju metu, klausydamiesi vis didėjančio pasipiktinimo, įžvelgė, kad muziejuje šansų užsikrėsti nėra daug. Turbūt gerokai mažiau nei grožio salonuose, kurių keliamą triukšmą Vyriausybė išgirdo anksčiau.
Dabar premjerė jau aiškina, kad gal kitą savaitę ir galima tikėtis karantino atlaisvinimo kultūros sektoriui. „Gal", „kitą savaitę" - šie žodžiai lydi mus visą antrąją žiemos pusę. Veržlumu ir drąsa Vyriausybės elgesys kažkaip nekvepia. Todėl ir peršasi palyginimas su sustingusiais rūpintojėliais, nors palyginimas su stručiais turbūt tiktų labiau.
