1 nuotr.Pastarosiomis dienomis visa Lietuva seka Jurbarke žiauriai sumuštos merginos istoriją. Kasdien iškyla naujos aplinkybės, dar negirdėti faktai apie kraupų nusikaltimą ir galimus jo vykdytojus. Visuomenę sukrėtęs įvykis internete susprogdino gyventojų nepakantumo bombą, imta grasinti galimam aukos skriaudikui.
Į tai suskubo sureaguoti Tauragės policija, patikinusi, jog įtariamam smurtautojui, kurį policija iš įvykio vietos išsivežė kruvinomis rankomis, laisvėje gali būti nesaugu. Ir pridūrė, jog iš karto reaguotų, norėdama jį apsaugoti, jei tik toks prašymas būtų. Apie iki šiol sunkios būklės merginos ir jos artimųjų saugumą jau nekalbama. Apie šventėje dalyvavusius kitus jaunuolius - taip pat. Neskubama jiems suteikti apsaugos.
Sunku įsivaizduoti, ką šiuo metu išgyvena jurbarkietės merginos artimieji, ką išgyvena panašių išpuolių aukų šeimos, kai tragedijos akivaizdoje dar tenka kovoti su biurokratinėmis pinklėmis. Kruvinas rankas nusiplovę nusikaltėliai į teismo posėdžius, jau įprasta, vedami paslėptais veidais, žiniasklaidos kartais net prašoma vengti viešinti įtariamųjų asmenybes ir atvaizdus, kad šie nesulauktų linčo teismo. Esą jie dar tik įtariamieji. O teisių jau daugiau, nei turi kuris nors kitas pilietis.
Ima atrodyti, kad nusikaltėlių teisės Lietuvoje užtikrinamos geriausiai. Apie tai gali tik pasvajoti Lietuvoje gyvenantys neįgalieji, kasdien priversti žinoti, jog jų teisės niekam nerūpi. Kad būtų ginami taip, kaip ginami nusikaltėliai, gali tik sapnuoti su vaiko teisių sistema kovojantys tėvai, kuriems netaikoma jokia nekaltumo prezumpcija, o vaikai atimami vos kažką negero įtarus. Daugybė Lietuvos žmonių teisiasi teismuose, siekdami įrodyti, kad valstybė jais nepasirūpino, kad iškviesta gaisrinė eilinį kartą pavėlavo, kad policija nespėjo sustabdyti girto vairuotojo, pražudžiusio dar vieną gyvybę. Visais šiais atvejais kažkodėl pirmiausia rūpinamasi įtariamųjų nusikaltėlių teisėmis.
