5 nuotr.Nuo XIV a. pradžios Vilnius žinomas kaip Lietuvos valstybės sostinė. Ja jis nebuvo XIX a., kai Lietuva buvo Rusijos imperijos gubernija ir XX a. pradžioje, kuomet dalį valstybės teritorijos buvo okupavusi Lenkija.
Stebint, kas pastaruoju metu vyksta Gedimino mieste, apima nuojautos, kad tai - vėl nebe Lietuvos sostinė. Praėjusių metų vasarą, per karantiną iš Vilniaus link Baltarusijos sienos nusidriekė už kažką ar prieš kažką einančių asmenų eilė. Nors jų buvo daug, prie kaimyninės šalies sienos susirinkusių niekas nepasitiko, tad šios akcijos idėja taip ir liko ne visai aiški.
Žiūrim toliau - „prezidentė" Sviatlana Cichanouskaja nuo praėjusių metų rugpjūčio sėkmingai reziduoja Vilniuje. Ir ne tik reziduoja, bet sprendžia tokius „svarbius" klausimus, kaip Baltarusijos pavadinimo keitimas, ar prašo savo šaliai naujų sankcijų.
Stengiasi neatsilikti ir kitos sostinėje veikiančios įstaigos - prezidentūra, Seimas, Vyriausybės kanceliarija, Užsienio reikalų ministerija ir miesto savivaldybė. Tai su baltarusiais solidarizuosis ar autobusus su užrašais ne valstybine kalba paleis. Tai tiltus apšvies, tai specialią programą bėgantiems nuo režimo baltarusiams sukurs ir pažadės padėti integruotis.
O tai, kad tokia politika Klaipėdos uostą paliko be dalies baltarusiškų krovinių, valdantiesiems neįdomu. Neįdomūs tiek respublikiniams, tiek vietiniams valdžios atstovams ir be pajamų likę Druskininkų sanatorijos darbuotojai. Pirmieji nė pusės žodžio nepasakė druskininkiečių pinigus įšaldžiusiam švedų bankui, antrieji, palaiminę protestus dėl A.Navalno sulaikymo, nepriėmė norinčių Vilniuje protestuoti sanatorijos darbuotojų.
Gal klystu, tačiau valdžioje esančių politika ir jų veiksmai, kaip bepažvelgsi, naudinga kam tik nori, tik ne Lietuvai. Todėl ir kyla klausimas - ar Vilnius tikrai dar yra Lietuvos sostinė, o čia esančios valdiškos įstaigos dirba savo šalies žmonių labui?
