Karantinas mus įpratino su įstaigomis bendrauti per nuotolį. Net gydytis telefonu išmokė.
Šeimos gydytojas surašo elektroninį siuntimą, šiaip ne taip per kelias valandas prisiskambini į konsultacijų registratūrą. Išvarginta skambučių registratorė išpila, kurią valandą po dviejų savaičių laukti gydytojos skambučio. Diena ateina. Lauki. Valandą, pusantros. Vėl skambini į registratūrą, ar neįvyko klaida. Ir tada, lyg burtų lazdele pamojus, paskambina gydytoja. „Jūs pas mus pakartotinai? Dėl ko kreipėtės prieš mėnesį?“ Ne prieš mėnesį, o daugiau nei prieš metus, sakai. Kitas gydytojas liepęs po kelių mėnesių pasirodyti, nes liga progresuojanti. Suvoki, kad specialistė net tavo kortelės nebuvo atsivertusi. Paskiria tyrimą ir perspėja išeinanti atostogų. Tokią patirtį išdėstė viena mūsų laikraščio skaitytoja.
Būdamas žurnalistu tampi žaibolaidžiu tarp nusivylusių žmonių ir abrakadabras per karantiną susikūrusių valstybinių įstaigų. Kalba ne jų atstovai, o per kažkokį „centrą“. Ten įsijungęs kompiuteris pagąsdina, kad pokalbis bus įrašytas. Gal kad praradęs kantrybę nepultum plūstis? Neseniai Vilkaviškio rajono gyventoja skundėsi visą dieną negalinti prisiskambinti į „Sodrą“. Tenorėjusi pasiaiškinti formalumus, mirus žmogui. Tėvelį jau kelios dienos palaidoję, o „Sodroje“ vietoj konsultanto balso telefono ragelyje skambančios preliudijos.
Teko ir pačiai neseniai tokių muzikėlių pasiklausyti, bandant susisiekti su viena autobusų stotimi. Kompiuteris vis atsakinėjo, kad konsultantai užimti, reikia laukti ar skambinti vėliau. Bet tu gerai žinai, kad ta stotis maža, pravažiuoja vienas kitas autobusas ir tikrai yra kam atsiliepti. Tik po poros valandų be jokių „atsiprašome“ įsijungia žmogiškas balsas. Autobusas, kurio laukei, per tą laiką išvažiavo.