Vieni teigia, kad gyvename sunkiais laikais. Kiti sako, kad laikai yra baisūs. Būčiau linkęs pasiginčyti, nes, mano nuomone, nors ir išgyvename sudėtingą laikotarpį, jame taip pat galima įžvelgti tam tikrų privalumų.
1 nuotr.
Taip, šiandienos situacija nėra paprasta, tačiau ji išgrynino ir parodė tikruosius daugelio aplinkinių veidus. Be to, dabar ypač palankus metas pažvelgti į save ir perkainuoti savo pačių vertybes.
Apie aplinkinius kalbėti visuomet paprasčiau, tačiau užmerkti akis į tai, kas vyksta, nebeišeina. Tarkim, dalis per karantiną verkusių ir visokeriopos žmonių pagalbos sulaukusių smulkiųjų verslininkų dabar atvirai spjovė į savo nesenus gelbėtojus. Nors pišpasio įsigaliojimas numatytas tik rugsėjo 13 d. (tikiuosi, nepavyks), jau dabar ne vienas baro savininkas pareiškė, kad žmonių be šio „dokumento" neaptarnaus. Tų pačių, kurie neseniai taip rūpinosi, kad kavinės ir barai nebankrutuotų. Teiginiuose, kad taip esą saugoma savo ir kitų sveikata, logikos yra tiek pat, kiek ir visuose moteriausybės veiksmuose.
O kur dar kažkieno skatinami skiepytų ir neskiepytų karai, pateikiant pastaruosius kaip „liaudies priešus" ir „valstybės kenkėjus". Girdėtos sąvokos, ane?
Kita vertus, tokia situacija skatina atsigręžti į save. Tai yra labai palanki proga dar kartą įvertinti tokias sąvokas kaip „žmogiškumas", „atjauta", „moralė" ir pan. Lengviausia žmogų yra pasmerkti ir „nurašyti", nesigilinant į jo veiksmų motyvus. Tuomet labai greitai tampa aišku, kas yra geriečiai, o kas - visi likę. Manau, būtent to vis dar esantieji valdžioje ir siekia. Ir būtent tam reikėtų pabandyti pasipriešinti. Atleisti tiems, kurie vakar gavo pagalbos, o šiandien nusisuko. Palinkėti gero kelio išeinantiems, nes tu nepasiskiepijai. Paleisti juos be pykčio, be įžeidinėjimų. Nepamirškite, kad istorija viską sudėlios į savo vietas, o su kai kuriais ir vėl gali tekti susitikti...
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
