1 nuotr.Sutinku su tais, kurie teigia, kad Galimybių paso, visuomenėje geriau žinomo „pišpasio" pavadinimu, negalima lyginti žydų tautybės asmenų žymėjimu ar savo laiku kai kurioms rasėms taikytų ribojimų JAV. Tautybės, lyties ir odos spalvos mes nesirenkame - ką gamta davė, tą ir turime.
Su „pišpasiu" situacija visiškai kitokia. Tam tikra prasme tai laisvas asmens pasirinkimas - imti jį ar ne. Tad, mano asmeniniu įsitikinimu, minėtas dokumentas galėtų būtų tapatinamas su kokiu nors hitlerinės Vokietijos nacionalsocialistų partijos ženkliuku ar Tarybų Sąjungos komunistų partijos nario bilietu. Įžvelgiu čia tam tikrų analogijų ir su praėjusio amžiaus pabaigoje keletą metų Kampučiją valdžiusiu Pol Pota bei jo raudonaisiais khmerais.
Visais šiais atvejais žmonės patys sprendė, kurią pusę pasirinkti: „teisiųjų" su pasais ir ženkliukais ar „bepasių". Rinkosi puikiai suprasdami, kad priklausymas „tiems" atvers gerokai didesnes karjeros galimybes.
Tik čia yra vienas esminis „bet". Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, todėl pasirinkdami „tuos", žmonės turėjo suprasti, jog šias „galimybes" suteikusi valdžia pareikalaus už tai susimokėti. Ir kaina, ką puikiai iliustruoja Kampučijos pavyzdys, gali būti labai didelė.
Todėl šiandien stebėdamas, kaip kalbančios galvos viena per kitą giria minėtą „dokumentą" ir jo suteikiamas „laisves", bei prisimindamas istoriją, vis svarstau - ar šiandien valdžia, suteikusi „galimybes", rytoj tiems patiems galimybių turėtojams neišduos šautuvų. Juolab kad visuomenė šiandien yra pasidalijusi į kelias, viena kitos nekenčiančias stovyklas...
