1 nuotr.Aš gimiau Tarybų Socialistinėje Lietuvos Respublikoje. Ėjau į tarybinę mokyklą. Puikiai pamenu, kai parduotuvėse trūko prekių, prie iš mums tuomet draugiškos Kubos atvežtų bananų išsirikiuodavo kilometrinės eilės.
Atsimenu ir tai, kaip byrėjo 15-os broliškų respublikų sąjunga. Tėvai, užsidarius sąjunginėms įmonėms, liko be darbo. Sunku buvo, bet kažkaip vertėmės. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę teko susidurti su Rusijos blokada. Karštas vanduo į daugiabučius buvo tiekiamas kartą per dvi savaites ir kaimynai ėjo praustis vieni pas kitus. Mes tą išgyvenome.
Gyvenome be kompiuterių, be išmaniųjų telefonų, be klubų. Tiksliau, pastarieji, kai man sukako 15, ėmė atsirasti. Tik į juos ne visada įleisdavo ir ne visada galėjai išsiruošti, nes „piramidkėms" (tuo metu madingi - į apačią siaurėjantys, garinti džinsai) ne visada užteko pinigų, o kostiuminės kelnės nelabai tiko tokioms vakaronėms.
Ir nieko, išgyvenome. Baigėme mokyklas, universitetus, susiradome darbus, kūrėme šeimas, susilaukėme vaikų. Tad šiandien labai linksma stebėti, kai apsiputojusi Pišė (premjere ją vadinti neapsiverčia liežuvis) ar raudonąją pandą primenantis nežiniukas buhalteris iš Sveikatos apsaugos ministerijos bando aiškinti gyvenimo tiesas.
Aš mačiau skurdą, mačiau nepriteklių, mačiau beviltiškas situacijas. Ir išgyvenau. Tokių kaip aš Lietuvoje yra šimtai tūkstančių. Mes perėjome per tai, ką jūs, vadinamieji politikai, matote tik savo žoliniuose košmaruose. Tad nereikia mūsų gąsdinti pišpasiais, naujomis viruso mutacijomis ir kitokiais baubais. Aš išgyvenau laukiniais 90-aisiais, išgyvensiu ir dabar. O jūs, eikit sau. Palinkėčiau riebiau, bet juk negalima. Ims kokia dėl lyties neapsisprendusi vyriausybinė žmoga ir įsižeis. Teks paskui teismuose įrodinėti, kad tai buvo tik nuomonė, į kurią, pasak policijos, Lietuvoje vis dar turime teisę. Tad, visai nemieli ir negerbiami vyriausybininkai, eikit sau, aš pagal jūsų dūdelę tikrai nešoksiu.
