4 nuotr.Iš to, kuo užsiima, pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ar Valstybinė darbo inspekcija (VDI), yra akivaizdu, kad valdininkai neturi ką veikti. Ir galvoja, kad lygiai taip pat neturi ką veikti verslininkai. Todėl visos įmonės, turinčios per 50 darbuotojų, turi paruošusios lygių galimybių planus. Jų nepatvirtinusioms grasinama sankcijomis.
Jei dar pirmąją tarnybą galima suprasti (vien pavadinimas ją įpareigoja bent jau imituoti lygių galimybių priežiūrą), tai VDI iš viso lenda ne į savo daržą. Geriau jau uoliau žiūrėtų, ar užtikrinama darbo sauga, ar žmonėms teisingai mokama už viršvalandžius. Kitaip tariant, geriau dirbtų tai, kas jai priklauso. Tačiau, pasirodo, VDI su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sutarė pareklamuoti pastarosios šviežią tinklalapį lygybesplanai.lt. Štai tikroji priežastis, kuri, švelniai tariant, keista, nes apkrauna verslą nauja biurokratine našta.
Ar įmanoma savaiminė lyčių lygybė įmonėse? Savaime aišku, kad ne. Niekada statybose nedirbs tiek pat moterų, kiek vyrų, vien jau dėl fizinių skirtumų. Vargu ar kada sulauksime, kad vaikų darželiuose vyrų skaičius susilygins su moterų skaičiumi. Ir kam reikėtų sulaukti? O ir darbuose, kurie tradiciškai nėra skirstomi į moteriškus ar vyriškus, būtų kvaila reikalauti lygybės. Kodėl aš, būdamas verslininkas, būtinai turėčiau priimti vienodą skaičių vyrų ir moterų, jei matau, kad tarp potencialių kandidatų kurios nors lyties atstovų yra daugiau tokių, kurie bus naudingi įmonei?
Keliamas klausimas ir dėl vienodo darbo užmokesčio už vienodas pareigas užtikrinimo. Kodėl vyrui aš turėčiau mokėti tiek pat, kiek moteriai, jei jis, atlikdamas tas pačias funkcijas, dirba mažiau našiai? Jei vyras, pavyzdžiui, per dieną numezga vieną kojinę, o moteris - dvi, argi nėra natūralu, kad ir alga turi skirtis? Tikiuosi, kad ir valdininkų algų dydis priklauso nuo to, kiek jie atneša naudos.
