Iš tiesų, parduotuvių apgultis prieš šventes stebina. O juk apklausos rodo, kad lietuviai negyvena kaip karaliai ir savo bei valstybės ekonomiką vertina vidutiniškai. Tai kas per visuotinė psichozė apima per šventes? Ar visus metus dirbote tik tam, kad per savaitę visas santaupas išleistumėt? Keista, bet dalis žmonių būtent taip ir galvoja. Ir elgiasi. Kaip tos močiutės naivuolės, pusę gyvenimo taupiusios kiekvieną centą, vieną vakarą lengva ranka juos atiduoda pirmą ir paskutinį kartą matytam „tolimam giminaičiui, pakliuvusiam į nelaimę“. Jų poelgiai sukelia ir pyktį, ir gailestį vienu metu.

Iš tiesų, tie, kurių giminės išsibarsčiusios po Lietuvą, turi galimybę pamatyti visiškai skirtingus paveikslus. Nors provincija per šventes atgyja, į ją vėl sugužėjus išvykėliams, joms pasibaigus nė viena nauja įmonė, parduotuvė ar poliklinika ten neatsidarys. Žmonės vėl lauks prie vos pusvalandį per dieną veikiančio pašto skyriaus, planuos 50 km kelionę iki banko ar skaičiuos savaites, kol pas juos užsuks atvažiuojantis dantistas. O „laimingi“ miestiečiai piktinsis kainomis kavinėse, padidintu taksi tarifu ar neįdomiu filmu kino salėse. Todėl nenuostabu, kad kartais nesuprantame vieni kitų. Kad vieni nemato to gyvenimo, kuris kasdien gerėja, o kiti stebisi, kodėl skurdo nesimato pro tamsintus mersedeso langus. Ir vienija tas skirtingas Lietuvas tik beveik vienodas monotoniškas burbėjimas, kad šventės jau baigiasi.