Prisipažinsiu, perskaičiusi publikaciją elektroninėje erdvėje visada skaitau ir komentarus. Natūralu, noriu žinoti, ką žmonės galvoja, ką siūlo. Įvairiausių būna tų nuomonių. Su klaidom ir labai raštingų. Tikrų perliukų, mirk iš juoko. Būna labai protingų, įsidėmėtinų. Kartais nei šiokių, nei tokių... Gali nekreipti dėmesio, jei nepatinka, piktintis. Bet juk tai kažkieno nuomonė, kurią pasakyti kiekvienas turi teisę.
1 nuotr.
Ar nuomonė ir neapykanta vienas ir tas pats?
Galimybę viešai reikšti savo įsitikinimus išsikovojome prieš trisdešimt metų. Tai vadinama laisve. Ar įmanoma patikėti, kad netrukus ta laisvė gali išgaruoti. Ne ne, ne rusai puola. Tik viena ministrė ketina įjungti cenzūros mašiną neva tam, kad apgintų nuo neapykantos vieną nedidelę žmonių grupelę. Bet jie viską daro tarytum tam, kad tik atkreiptų į save dėmesį ir sulauktų nepalankaus vertinimo.
Ko tik neprisigalvoji, norėdamas atkreipti dėmesį. Dar prieš karantiną viena persona per galvą vertėsi norėdamas būti matomas. Vaivorykštinę vėliavą ant savo balkono pasikabino. Kai vieną naktį kažkas supleškino kilimėlį prie jo durų, kitos versijos jis nė nekėlė - kalta neapykanta. Bet galiausiai apsijuokė. Policija išsiaiškino, kad padegėjai laiptinėje degtukus braižė visai ne dėl jo. Bet triukšmo buvo.
Bausti gal ir reikia tuos, kurie kursto neapykantą prieš pareigą atliekančius pareigūnus, įžeidinėja institucijas, o bausti už neįtikusią nuomonę juokinga ir graudu. Teisininkai pripažįsta, kad dažnai komentarai nesiekia tokio pavojingumo, kokio reikalauja baudžiamoji teisė. Bet jei nubausti reikia, kad pamokytum, lieka administracinė atsakomybė. O gal tie asmenys, kuriuos rengiamasi ginti, pelnytų daugiau tolerancijos, jei neprimetinėtų savo taisyklių visuomenei?
Beje, kas nustatys, kada ta nuomonė tinkama, kada ne. Turbūt teks kurti cenzūros komisiją iš pačių neliečiamųjų.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
