2 nuotr.Baltarusijoje nerimstant žmonių mitingams prieš Aliaksandro Lukašenkos valdžią, Lietuvoje jau skelbiamos įvairios programos ir vilionės ne tik paprastiems baltarusiams, bet ir jų verslams. Skirtingai nei daugelis kitų ES valstybių, Lietuva kažkodėl jaučia nenumaldomą pareigą kištis į Baltarusijos reikalus.
Vos prasidėjus žiauriems suėmimas kaimyninėje šalyje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius suskubo pareikšti, kad Lietuva priims gydytis nukentėjusiuosius iš Baltarusijos. Įsivaizduoju, kad tuo labai apsidžiaugė šiuo metu ir taip darbo krūviais nesiskundžiantys medikai. Dar labiau turėjo apsidžiaugti pacientai, nuo karantino pradžios iki šiol negaunantys reikalingų gydymo paslaugų dėl COVID-19 grėsmės. Dabar jau kalbama apie padidėjusius baltarusių darbuotojų srautus į Lietuvą ir net planus, kaip perkelti iš Baltarusijos į Lietuvą įmones.
Labai gražus tas lietuviškas noras padėti visiems, tik ne saviems. Tai parodė ir į dešimttūkstantinį kelią rankomis susikibę žmonės. Tikiu, jie buvo aklai suvilioti apsaugoti skriaudžiamus. Tačiau kartu keista matyti tokias minias, kai mitinguojant prie Seimo dėl per mažų pensijų ar atlyginimų galima suskaičiuoti vos kelias dešimtis žmonių.
Džiugu, jeigu tai reiškia, kad mūsų Tauta bunda ir gali vienytis, kai to reikia. Gera būti geriems, kai nėra ką dalinti, kai užtenka tik pastovėti susirūpinusiu veidu, o realios pagalbos niekas suteikti neprašo. Kažin kiek aršiai Baltarusijos tema diskutuojančių ir labai empatiškais save laikančių žmonių yra pasiruošę ne tik gražiais žodžiais išreikšti pagalbą, bet ir tikrais darbais prisidėti? Nes kviesdami visus nuskriaustuosius į savo šalį, turėtume būti pasiruošę su jais pasidalinti atlyginimu, užleisti vietą eilėje pas gydytoją ir gal net paaukoti nemokamo mokslo stipendiją. Kuri galbūt turėjo atitekti jūsų sūnui ar dukrai.
