Turbūt net nesusimąstome, kodėl šventės kalendoriuose pažymėtos raudona spalva. Nėra čia apie ką mąstyti. Tiesiog reikia, kad tos dienos kalendoriuje būtų lengvai pastebimos. Tačiau verta susimąstyti apie štai ką - raudona spalva pradeda vis labiau tikti šventėms. Per jas vis laisviau liejasi kraujas. Užuot džiaugęsi gamtos atgimimu, žmonės atima kitų gyvybes arba patys su jomis atsisveikina.

Kitoje šalyje (bet nelabai tolimoje) žmonės per Velykas šaudė vieni į kitus. Koks siaubas, - turbūt pagalvojo daugelis lietuvių. Tačiau mums patiems nereikia nei karo, nei svetimšalių agresijos, kad per šventę sukeltume ne ką mažesnį siaubą. Užtenka pažiūrėti į naujienų suvestines. Per Velykas lietuviai ir šaudė, ir skaldė kaukoles, ir degė savo namuose, ir neblaivūs darė kraupias avarijas. Štai tau ir šventė, štai tau ir atgimimas.

Suvestinėse niekas nepateikia daugybės kitų, sąlyginai nereikšmingų naujienų. Kalbu apie atvejus, kai artimieji ar draugai švenčių proga susibara ir išsiskiria, taip ir nesusitaikę. Tai tik smulkmenos, kasdienybė. Nuo tokios kasdienybės prasideda tai, kas baigiasi kaukolių skaldymu ir šaudymu. O juk įprasta, kad per šventes žmonės vieni kitiems linki ramybės. Kaip ironiška! Ramybę atnešti turinčios dienos tampa pačiomis neramiausiomis, nes tie, kurie nešaudo, skuba ir nenusėdi vietoje. Taigi nuolatinės nelaimės nestebina. Kuo labiau skubi gyventi, tuo greičiau prieini galą.