4 nuotr.Ši vasara po koronaviruso invazijos kitokia. Neplanuojame tolimų kelionių prie šiltų jūrų, trumpą atokvėpį glaudžiamės prie savo vėsios jūros, ežeriuko. Bet vaikams vasara visad vasara. Su „korona“ ar be „koronos“. Vaikams per atostogas norisi ne gulėti po saule, o veiklos, vietos išsidūkti.
Anksčiau sporto treneriai rengdavo paaugliams dienines stovyklas mokyklose, šiemet dėl koronaviruso - tyla. Niekas apie nenustygstančių vaikų vasarą negalvoja.
Mažiukams dar dar, prie daugiabučių, parkuose galima aptikti vieną kitą sūpynę, čiuožyklę. Pavakariais tas valdiškas aikšteles gulte apgula dešimtmečiai - keturiolikamečiai. Ne supasi, čiuožia, o laužo, keldami didžiulį alasą, kurio neapsikentę gyventojai rašo skundus, reikalaudami čiuožynes iškelti. Kur? Kažkur. Ką veikti iš smėlio dėžės išaugusiems, bet dar nesuaugusiems vaikams - nežinia. Valdžia lyg primygtinai siūlo sėdėti namie ir kiurksoti prie kompiuterio.
Daugiabučių rajonų pakraščiuose galima aptikti aikštę keturkojams. Su prietaisais ugdymui, takais risnojimui. Reikia ir jiems, bet kur dėtis paaugliukams? Šiemet kaip niekada pagausėjusi paspirtukininkų armija nardo pėsčiųjų takuose arba tiesiog automobilių kiemuos. Zuja prasilenkdami vienas su kitu dideliu greičiu, laviruoja tarp automobilių. Jei kiemas erdvesnis, iš viso gyvenamojo rajono sulekia. Vairuotojai pyksta, automobilį nubrozdins, o jei užsižioplinusį kliudys... Diena anksčiau ar vėliau nenuoramos su jų technika iš kiemo išvejami. Kur? Į užkampius, kur gali ir dūmą užpešti, ir šiaip veikti ką nori.
Šiemet daugelio savivaldybių merai giriasi tiek, kiek europinių pinigų gavę dviratininkų takams įrengti. Bet apie takus techninių veiklų mėgėjams - nė žodžio. Labiausiai jie reikalingi ne parkuose, o arčiau gyvenamųjų rajonų.
