Daug kartų garsiai sakiau, kad žaviuosi Lietuvos regbio bendruomene, jog ji nuolat mane stebina. Žinoma, gerąja prasme. Ir tai ne dėl to, jog mūsų šalies regbio sostine tituluojami Šiauliai, kuriuos labai myliu. Tiesiog gyvename tokiais laikais, kai posakis „Žmogus žmogui - vilkas“ įgauna tiesioginę prasmę. Tauta susvetimėjusi, priešiškai nusiteikusi vienas kito atžvilgiu, paskendusi pavyde ir pirštus lenkusi tik į save. Šiandien kažką gauti iš kito „už dyką, iš geros „dūšios“ yra beveik neįmanoma, nes iškart duodantysis galvoje įjungia „kas man už tai?“ mygtuką. Juk neprotinga būtų padėti kitam tiesiog dėl to, jog jam reikia pagalbos, o tu gali ištiesti ranką. Dauguma nesusimąsto, kas padės, kai pats paklius į bėdą.
Tačiau grįžkime prie regbininkų, kurie, atrodo, nėra patyrę savanaudiškumo minčių. Atstovaudami šalies rinktinei, nors ir žino, kad varžovas bus daug stipresnis, jie eina į aikštelę ir kovoja iki paskutinio kraujo lašo. Nes ta kova vyksta už Lietuvą. Štai ir dabar regbio klubas pasiūlė patalpas izoliuoti tiems, kam tai bus reikalinga. Visiškai nemokamai. Mūsų Tautai iš regbininkų reikėtų pasimokyti vienybės. Būdami vieningi, nors ir mažais žingsneliais, padarysime savo šalį gražesnę, žmones laimingesniais.
Dabar visas pasaulis susidūrė su grėsmingu, ypač rimtu ir ne vieną jau įveikusiu varžovu. Žinoma, ta panika ir nežinomybė, kada „dvikova“ baigsis ir priešininkas bus nugalėtas, baugina kiekvieną. Taigi dabar, kaip niekada anksčiau, visiems reikia būti vieningiems, sąmoningiems, išlikti komanda, išlikti žmonėmis. Teko girdėti žodžius „Nėra to blogo, kas neišeitų“. Išeis ir virusas. Taip, galbūt kažkam jo pėdsakas bus skaudesnis, kažkam tik epizodinis. Ši „pamoka“ pasauliui tikrai yra labai žiauri. Tačiau galbūt šiuo visiems sunkiu laikotarpiu žmogus išmoks vertinti tai, ką turi, išmoks mylėti ne tik artimą, bet ir kiekvieną žmogų. Juk vis dėlto pasaulis yra viena šeima, viena komanda.