Dviejų žodžių frazę „skalsu kalbos“ kartkartėmis ištardavo klasikinio lietuviško filmo „Jausmai“ herojus. Kalbų tame filme ir šiaip nedaug, bet herojus vis tiek primindavo aplinkiniams, kad užteks pliurpti. Lietuviai - ne prancūzai ar italai, mes nesame patys kalbiausi europiečiai. Tačiau panašu, kad XXI amžiuje teks pasikeisti ir kalbėti daug. Gal net pliurpti ir gal net nevalstybine kalba.
Paskelbus brandos egzaminų rezultatus, paaiškėjo, kad abiturientams geriausiai sekėsi (koks netikėtumas!) anglų kalba. Žinoma, ironizuoju, kad tai netikėtumas, nes rezultatai nestebina, anglų kalba pirmauja ne pirmus metus. Taip bus ir po metų, ir po kelerių. Galima apsiriboti faktu, kad anglų kalba yra pasaulinė, tik ji atveria plačias duris. To galbūt užtenka, norint paaiškinti egzaminų rezultatus. O gal ir neužtenka. Galbūt pasaulis pasikeitė taip, kad kalbėjimas tapo apskritai svarbiausiu įgūdžiu, vieninteliu, kurio tikrai reikia. Jei moki gerai kalbėti, nereikia mokėti kažką daryti, nereikia to, ką anksčiau vadindavome profesija.
Daugumai žmonių nereikia mokėti užsiauginti ar išsikepti duoną, pasisiūti drabužius ir avalynę, suremontuoti namus. To nereikėjo ir XX amžiaus pabaigoje. XXI amžiuje vis mažiau reikia ir žmonių, galinčių atsistoti prie staklių fabrikuose ar atsisėsti prie traktoriaus vairo. O ko tada reikia? Niekas nežino, viskas miglota.
Vis daugiau žmonių patys nelabai supranta, ką veikia šiame pasaulyje, kuo jų darbas prasmingas. Tada ir praverčia kalba. Esi reikalingas tiek, kiek sugebi aplinkinius įtikinti, kad tavo veikla svarbi. Jei sugebi, gali užsiimti visiškomis nesąmonėmis, atidarinėti aplinkiniams čakras ar visiškai apversti realybę viešaisiais ryšiais, ir tavo veikla vis tiek bus gerai apmokama. Jei nesugebi, keliauk į visuomenės šiukšlyną. Sveiki atvykę į pliurpimo amžių.