8 nuotr.

Stasio Žumbio nuotr.

Taip, vargšams žmonėms padėti reikia. Tačiau būkime sąžiningi: Lietuva - ne Venesuela. Laimei, čia gyvenimo lygis visai kitoks, elgesio normos, darbo našumas, kultūra, netgi oras visai kitoks. O gal būtent todėl mūsų valdžia ir sugalvojo pasigirti? Atvažiuos čia venesueliečiai, pamatys, kaip gerai lietuviai gyvena, girs, pasakos likusiems už jūrų marių, kokios didelės algos čia ir kaip valdžia žmones myli. Tik pagalvokite, Venesueloje mėnesinis minimumas nesiekia nė dešimties eurų, o Lietuvoje kitąmet bus visi 600. Taigi žmonės įsivaizduos, kad milijonieriais čia taps net kojų neapšilę. O kur dar pažadai surasti gyvenamąją vietą, vaikus įtaisyti į mokyklas, parūpinti darbą... Rojus Žemėje - ta Lietuva.

Atsiras dar vienas dešimtukas norinčiųjų persikraustyti - ir juos parsivešime. Bent jie bus dėkingi ir valdžią geru žodžiu minės. Kuo daugiau čia bus vietos valdžią mylinčiųjų, tuo jai gyventi bus ramiau. Po truputį, žiūrėk, ir gyventojų skaičius augs, ir kultūros maišysis, tradicijos keisis - darysimės vis labiau panašesni į pasaulio piliečius.

Ironizuoju? Tačiau kaip kitaip paaiškinti tokį valdžios gerumą. Štai lietuvių šeimoms, iš kurių prieš keletą metų Norvegijoje buvo atimti vaikai, niekas nepadėjo ir neketina to daryti. Ir apie jokias apvalias sumas, tarkime, sumokant už gerų advokatų ar specialistų tarpininkavimo paslaugas ar pan. tais atvejais net kalbos nebuvo. Ne ta valstybė? Ne tokia santvarka? Ne ta ideologija, prieš kurią reikia kovoti? O juk sako, kad valstybė įsipareigoja saugoti ir ginti kiekvieną PILIETĮ, o ne tą, kurį ginti yra lengviau ar tiesiog labiau apsimoka.

Pasidalink: