4 nuotr.Vargiai norėtume sugrįžti į netolimus laikus, kai savivaldybių merą iš saviškių skirdavo daugiausiai balsų surinkusios partijos atstovai. Gyventojai pasirinkimo neturėjo. Todėl jie taip vieningai sutiko įstatymą merą rinktis patiems. Nors ir buvo kalbančių, kad meru tapus nepartiniam, kirsis pastarojo interesai su partijomis, jam gresia tapti marionete. Bet nieko tokio neatsitiko.
Panašiais gąsdinimais pasitinkami ir neišvengiamai artėjantys seniūnų rinkimai. Praėjusią savaitę Seime pritarta idėjai tiesioginius seniūnų rinkimus rengti kartu su parlamento rinkimais ateinančias metais, bet piestu stoja dabartinių seniūnų asociacija. Esą ne laikas, projektas apyžalis, žmonės juo greitai nusivilsią, supratę, kad jų išrinktasis neturi nei aiškiai apibrėžtų vadovavimo funkcijų, galių, nei biudžeto. Na, jei apyžalis, dar visi metai pabaigti jį „iškepti“, tik noro reikia. Ne paslaptis, nemaža dabar seniūnijų, kurių vadovai per neribotą laiką tapo savotiškais karaliukais, ramstomais partijų ir prisiplakėlių.
O kol kas viskas po senovei. Senosios tradicijos dar gajos. Atsilaisvinus seniūno vietai, skubama prakišti naudingą žmogų. Bent metams, jei ne ilgiau. Tarkime, jei per konkursą vienodai balų surenka du konkurentai, galutinis žodis priklauso savivaldybės administracijos vadovui. Šit vienoje savivaldybėje skiriant seniūną nedidukei seniūnijai, administratorius būsimąjį vadovą nutarė įvertinti klausimu, kaip šis tvarkytųsi su... bebrais (ne, ne su tais, kurie linksniuojami už pastangas išlikti valdžioje arba bent pasipinigauti, jei nebus išrinkti, o tikraisiais aštriadančiais, kurie rėžia medžius, lyg vyteles). Taip buvo sukirstas kaimo mokyklą atgaivinęs ilgametis jos vadovas, kurį savo atstovu norėtų matyti gyventojai, o seniūne greičiausiai taps kabinetinė darbuotoja, seniūnijos žemėtvarkininkė. Kalba, kad koziris ne kapliadantis bebras, o pretendentės vyras, trąšomis prekiaujančios bendrovės vadovas.
