Mat Vilniaus valdžia jam numatė tokią garbingą vietą, kad jis galėtų ir pats dalyvauti miesto gyvenime, naktinėse sostinės linksmybėse.

Kai 2018 m. lapkričio mėnesį buvo atidengtas paminklas J.Basanavičiui, atrodė, pagaliau Tautos patriarchas bus tinkamai pagerbtas. O ir vieta - gana solidi - šalia Filharmonijos, priešais buvusius Miesto salės rūmus, kuriuose 1905 m. gruodžio 4-5 d. posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas. Greitai aikštė buvo pakrikštyta paties J.Basanavičiaus vardu ir atrodė, kad padarytas didžiulis darbas. Tik įdomu, ką apie tai šiandien pasakytų pats Tautos patriarchas, jeigu galėtų prabilti?

Pirmiausia, turbūt padėkotų, kad skulptūros autoriai pastatė daktarą J.Basanavičių ant plataus pjedestalo. Kitaip aplinkinių barų ir kavinių lankytojai jau seniai būtų aptrynę patriarcho skulptūrą, gal net koks, peleninės neradęs, būtų ir nuorūką į jo batą užgesinęs.

Dar gali būti, kad pasiskųstų, jog jam skauda galvą. Mat savaitgaliais aplink patriarchą susiburia minios triukšmingų lankytojų. Tik jie čia - ne paminklo pasigrožėti ateina. O atšvęsti darbo savaitės pabaigos. Kaži, ar daug kas iš jų pakelia akis į patriarcho paminklą. Ar nors kartą perskaitė ant paminklo iškaltą garsią J.Basanavičiaus mintį: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.“ Tai žodžiai iš pirmojo „Aušros“ numerio pratarmės, parašyti 1883 m. sausį Prahoje ir išspausdinti kovą Ragainėje.

Galbūt miesto svečiai ar turistai, norėdami pažinti Lietuvos istoriją bei kultūrą, atėję pamatyti J.Basanavičiaus skulptūros ir norėtų tą mintį perskaityti. Geriausia tai daryti savaitės viduryje. Mat savaitgalio vakarais gali nepavykti prasibrauti per staliukus. Tektų atsiprašinėti kavinių ir barų lankytojų. O tada ir paties J.Basanavičiaus, kad dvasią iškeitėm į laisvę daryti, ką nori.