Rinkiminių metų tradicinis rugsėjo ritualas - grįžus namo po darbo iš pašto dėžutės iškratyti į šiukšliadėžę visus politinės reklamos lankstinukus. Pabrėžiu - visus be išimties. Mat skaityti jų neverta, panegirika ir tiek. Geriau paskaityti laikraštį, ar bent pažiūrėti „Seimas tiesiogiai" - ten tikri politikų veidai pasirodo.
Bet apsispręsti, už ką balsuoti, reikės. Net jei, kaip įprasta, nėra už ką balsuoti. Paskaičius internetinę erdvę, atrodo, kad apsispręsti lengva. Jei kritikuoji Verygos kovos su pandemija metodus - palaikai suliberalėjusius konservatorius, jei pasisakai už tradicinę šeimą - esi atsilikęs lenkų rinkėjas ar sena davatka, palaikanti Dagio partiją, jei drįsti bent pagalvoti, kad patriarchas Vytautas neteisus, o Austėja per metus įtartinai praturtėjo - grynas „valstietis".
Einam toliau - jei galvoji, kad SGD terminalas yra didžiausia Nepriklausomos Lietuvos afera, esi už „darbiečius". Jei nori, kad skandinavų bankams būtų uždėtas apynasris ir nebeleista smaugti klientų - renki „socdemus". Nori, kad maistui PVM būtų mažesnis ir nesi ūsuotų bebrų priešas - aiškus „socdarbietis". Skaitai politologo Krupavičiaus įžvalgas, pažįsti iš veidų jau pražilusius sportininkus - palaikysi Pačėso partiją. Nepažįsti sportininkų, bet žinai pasąmonę sudrebinusias 1988-ųjų balandžio tezes, o ir žodis „Tauta" dar nekelia dviprasmiškų jausmų - balsuosi už tautininkus. Aišku, tik jeigu jų nesupainiosi su radžvilininkais.
Viskas aišku? Man, prisipažinsiu, nelabai. Ką daryti, jei žmogus yra už visus tuos aukščiau išvardintus dalykus vienu metu? Bet jis mato, kad visose partijose, net prie valdžios dar neprisilietusiuose politiniuose judėjimuose, jau karaliauja asmeninės ambicijos. Jau dalinamasi postais, strateguojama, rikiuojamos savų žmonių armijos. Rezultatas faktiškai užprogramuotas - vėl išrinkti ne tuos.