Nesiseka mūsų anūkui ir Lietuvai. Kuo intensyviau jis skambina arabams ir „reikalauja" čia nesiųsti visos Afrikos, tuo dažniau į Minską skraido pilni nelegalų lėktuvai. Matyt, nesusišneka arabiškai arba vertėjai kažką pripainiojo...
Tuo metu Dieveniškėse vietos gyventojai nuo migrantų jau ginasi traktorių kordonais, o žmonės naktimis budi, kad valdžia čia neprivežtų naujų „inžinierių ir mokslininkų" - savų nėra kuo penėti...
Savivaldybių merai šiaušiasi ir taip pat burnoja prieš centrinę valdžią: vežkite juos arčiau savęs, į Vilnių - mes nei patalpų turim, nei pinigų juos šerti, nei vietos, kur jovalą virti...
Patys nelegalai vis dažniau purkštauja ir valdžios nurodymų vis mažiau klauso, o kai kur net bando kelti riaušes.
Visi požymiai rodo, kad netrukus šis abipusio pykčio ir nepasitenkinimo burbulas sprogs ir raudonai aptaškys visas sienas. Nors tai neišvengiamai greitai nutiks, valdžiai tai bus „labai netikėta", o vadinamieji žmogaus teisių gynėjai, išlaikomi iš užsienio fondų, mikliai sukurps budinčius straipsnelius apie tradicinį lietuvių nepakantumą „kitoniškumui", išsidalins Sorošo vardo premijas ir sės į televizorius toliau dūsauti dėl visų skriaudžiamų afrikiečių... Rutina.
Tik niekas jums neatsakys į esminius klausimus: kodėl Afrikoje ir Azijos arabų kraštuose šimtus metų niekas nesikeičia ir visi ten gyvena užstrigę laike, kai pitekantropai kuokomis nuo medžių ne tik bananus numušinėjo, bet ir vienas kitą? Kodėl juos amžinai reikia gelbėti? Nuo ko? Nuo jų pačių? Ir kodėl gelbėti turime mes, o ne tie, kurie dešimtmečiais juos išnaudojo, kolonizavo ir melžė jų gamtos turtus?
Niekas neatsakys, nors atsakymas guli paviršiuje: mes patys verčiami kolonija, kurioje galima utilizuoti viską, kas nereikalinga „civilizuotam" pasauliui - pradedant senais automobiliais ir baigiant jokios naudos neduodančiais pitekantropais.